Mokslininkai tvirtina, kad žmogui įgimtas nuosavybės jausmas. Teigiama, kad įgimtas ir priešiškumas kraujo broliams. Jis - tarsi mina, kurią galime nešiotis, o pasidavę pavydo ir godulio įniršiui panaudoti gana blogiems tikslams.
Gerai pažįstame troškimą būti už kitą turtingesniam ir pranašesniam! Pažįstame nuo Abelio ir Kaino laikų. Prisimename artimiausius gimines, žudžiusius vieni kitus dėl paauksuotos karūnos, dėl sosto. Prisimename pasakas apie brolius - turtingą ir vargšą. Pagaliau prisimename ir Vaižganto "Dėdžių ir dėdienių" Mykoliuką, kuris, teturėdamas savo kailinius, milinę ir smuikelį, nuolankiai tarnavo vyresniajam broliui, o vėliau lenkė nugarą ir jo vaikams. Ir dar. Daugiau kaip prieš 50 metų garsusis prancūzų mąstytojas Mišelis Montenis pastebėjo, kad žodis "giminės" yra pats puikiausias žodis, kuriuo išreiškiama prieraišumas ir meilė. Tačiau šitokius jausmus, sakė jis, retai patiria giminaitis giminaičiui. Ir paaiškino: "Turto bendrumas, jo dalybos ir tai, kad vieno turtingumas drauge reiškia kito skurdą, iš pamatų ardo ir žaloja giminišką vienybę. Siekdami savo turtą padidinti, giminės turėtų eiti vienu keliu, tačiau kažkodėl norom nenorom jie ima stumdytis, pyktis, trukdyti vienas kitam".
Kodėl visa tai žinodami ir pripažindami nesurandame jėgų atsispirti gundančiam nesantaikos kipšui? Kodėl mums nusispjaut į nepažįstamą užjūrio turtuolį, nežinantį, kur dėti savo milijonus dolerių, o sotesnė riekė giminaičio rankoje kelia pavydą? Ir visi pamokymai apie giminišką, tvirtą sąjungą nueina šuniui ant uodegos, nes valstybė mažai kišasi į tokius santykius, o giminės gyvena savais papročiais ir tradicijomis. Todėl nenuostabu (ypač pastaraisiais metais, vykstant žemės, namų valdų dalyboms), kad artimiausi giminaičiai (broliai, seserys) tampa nuožmiausiais priešais. Dėl žemės lopinėlio ar keleto apipuvusių medžių vieni kitiems skelbia "karą", vartoja žiauriausią smurtą, nors seni išminčiai tvirtina, kad laimė slypi ne turtuose, o vienybėje. Ir jų tiesa.
Reikėtų atsiminti, kad savo lobių nenusinešime į kapus, juos paliksime (gal savo vaikams, gal svetimiems), tačiau jeigu būsime godūs, savanaudžiai, gerais žodžiais mūsų irgi niekas neminės.
Nereikia pamiršti ir štai ko: nežinia, ką mums ruošia gyvenimo lemtis - bėdą ar nelaimę. O joms atsėlinus kur pasibelsime, jei ne į artimiausio giminaičio duris? Tik vargu ar kas jas atidarys, jei ant jų bus pakabintas juodas nesantaikos kryžius. Pagalvokime.
