Irena ZUBRICKIENĖ
Paauglių konfliktai, neretai pasibaigiantys žiauriu smurtu, turbūt mažai ką bestebina, nes socialinę aplinką tyrinėjančių specialistų išvados nuolat skelbia, jog nusikaltėliai sparčiai jaunėja. Užtenka pasidomėti, kokio amžiaus kalinių daugiausia (grubiai skaičiuojant - dvidešimtmečių!) net ir griežtojo režimo pataisos darbų kolonijose, kur bausmę atlieka ne pirmą kartą nuteisti asmenys. Kerštingumu, žiaurumu ir patyčiomis nuo vaikinų vis labiau neatsilieka ir paauglės - dailioji lytis, kuriai nuo senų senovės skiepijamas švelnumas, nuolankumas, paklusnumas, drovumas... Tad iš kur tas mergaičių žiaurumas?
Iš upės - pažadas klūpomis
Devintokė Edita (15 m.) mokykloje draugavo su keliomis didžiausią autoritetą tarp bendramokslių turinčiomis bendraamžėmis merginomis. Žemesniųjų klasių moksleiviai privengdavo šios merginų grupelės, nes ne vietoje ir ne laiku "autoritetėms" pasipainiojusieji po kojomis mažų mažiausiai būdavo "palaiminami" keliaaukščiais keiksmažodžiais. Kartą Lena (16 m.), viena iš grupelės, atsisuko ir prieš savo draugę Editą. Apkaltinusi ją dėl skleidžiamų paskalų ryžtingai skėlė draugei antausį. Edita nustėro, gėdijosi incidento liudininkais tapusių bendramokslių, tačiau nuo autoritetu tituluojamos draugės nenusisuko. Primiršusi patirtą nuoskaudą jau tą pačią dieną Edita susitarė kartu su Lena ir dar dviem draugėmis aplankyti ligoninėje gulinčią bičiulę. Pasibaigus pamokoms, draugiškai nusiteikusių merginų ketvertukas patraukė ligoninės link. Kelionę prasiilgino užsukdamos prie atokiau nuo centro esančios Šešupės. Čia Editos laukė iš anksto suplanuota egzekucija. Prie valdingosios Lenos akimirksniu prisišliejo kitos dvi draugės ir puolė Editą auklėti už neva tas pačias paskalas, priekaištavo jai, grasino ne tik nebedraugauti, bet ir kerštauti. Kaip vėliau pareigūnams pasakos Edita, gintis ar pabėgti buvo beprasmiška, nes agresyviai nusiteikusi draugių trijulė "puolė kaip šunys". Galiausiai Aurelija (15 m.) įsakmiai liepė Editai įbristi į šaltą upę (buvo minusinė oro temperatūra) ir atgailauti. Draugių auka tapusi paauglė su batais įbrido į vandenį, atsiklaupė ir visų egzekutorių maldavo atleisti, žadėjo daugiau jokių apkalbų neskleisti. Savo bausmę nepaklusniajai įvykdžiusios draugės netrukus išsiskirstė - lediniame vandenyje sušlapusi ir pažeminta Edita į ligoninę lankyti draugės jau nėjo.
Bausti nėra ką
Editos motina, sužinojusi apie pažemintą dukterį, kreipėsi į policiją ir tuoj pat pervedė savo devintokę į kitą mokyklą. Po kelių mėnesių tyrimo kelti baudžiamąją bylą buvo atsisakyta dėl per jauno smurtautojų amžiaus. Vos tik ši žinia pasiekė chuliganes, Edita vėl tapo smurto auka. Šįkart - naujoje mokykloje. Vieną ankstyvą rytą Editą netikėtai užsipuolė klasės draugė Žydrūnė (15 m.). Ji kelis kartus trenkė ranka savo aukai per veidą, o kai ta bandė išvengti naujų smūgių, keletą kartų spyrė į galvą. Mušdama Žydrūnė tepaaiškino, kad "tai - už nuolatinius skundus auklėtojai ir už parašytą pareiškimą policijai". Edita suprato, kad Žydrūnė veikė paprašyta Lenos arba Aurelijos iš buvusiosios mokyklos. Skriaudžiamos dukters skundams neabejinga Editos motina vėl kreipėsi į policiją. Supratusiai, kad Žydrūnė taip pat per jauna būti nubausta pagal įstatymus, moteriai beliko susitaikyti su būsimais smurto išpuoliais prieš dukterį, kol - absurdas - chuliganėms sukaks bent jau po šešiolika metų. (Teisėsaugininkų darbo patirtis rodo, kad tokio ir vyresnio amžiaus merginų chuliganizmo atvejai retesni - nusikalsti linkusi dailioji lytis tuomet dažniau įsipainioja į vagių, plėšikų kompanijas.)
Skola už cigaretę
Prieš kurį laiką kitame Suvalkijos mieste viešumon iškilo dar jaunesnių mergaičių konfliktas. Per šventes savo draugei Karinai (11 m.) vieną cigaretę paskolinusi septintokė Auksė (14 m.) taip pat nenurimo ir smurtavo tol, kol paauglių konfliktas tapo žinomas nepilnamečiais besidomintiems pareigūnams. "Išmušti skolą" ir paauklėti nedėkingąją Auksė pasikvietė dvi drauges - penktokę Ritą (11 m.) ir šeštokę Sonatą (12 m.). Egzekucija vyko daugiabučio namo laiptinėje. Trijulė tąsė Kariną už plaukų, daužė per veidą, koneveikė žeminančiais, įžeidžiančiais žodžiais, grasino niekada nepalikti ramybėje. Įtūžusių ir jokių savitvardos ribų nejaučiančių paauglių smurtą nutraukė triukšmą išgirdęs Ritos patėvis. Kitą rytą mokykloje Karina gavo Ritos laiškelį, kuriame buvo nurodyta už kadaise Auksei skolintą cigaretę "atidirbinėti" kitaip - kasdien į mokyklą jai atnešti po du litus. Tokio teroro neapsikentusi Karina pasiskundė auklėtojai, o pedagogai apie mažąsias reketininkes pranešė pareigūnams.
Bandymas "sąvadauti"
Ta pati keturiolikmetė Auksė kurį laiką terorizavo dar dvi bendramoksles - Jolantą (13 m.) ir Dainą (14 m.). Pirmoji jai neįtiko greičiausiai vien dėl to, kad gyvena kur kas tvarkingesnėje ir turtingesnėje šeimoje. Auksė nuolat prašinėdavo praeinančios Jolantos pinigų, grasindavo sumušti, tardydavo, kada namuose nėra tėvų, kur stovi šeimos automobilis ir panašiai. Terorizuojama mergaitė pasiskundė savo motinai, bet ši mažai ką tegalėjo pakeisti. O kai vieną pavakarę Auksė sutiko ir Jolantą, ir jos draugę Dainą einančias iš treniruočių, smurtautojai atsivėrė visos galimybės pasismaginti. Daugiausia tuokart teko Dainai, neva kažkada vasarą "nusidėjusiai" dėl apkalbų. Auksė, palaikoma dviejų savo draugių, liepė užkluptosioms ateiti už kampo ir pasiaiškinti. Apstojusios ratu nurodė pasirinkti bausmę - arba užrūkyti, arba bus sumuštos. Auksė jėga įkišo Dainai į burną cigaretę, visos trys pūtė jai į veidą dūmus, spardė per kojas, kad skriaudžiamoji parkristų, trankė per veidą. Galiausiai pagrasino nuskelti butelį ir šuke "pagražinti visam gyvenimui". Negana to, pro šalį ėjusiems nepažįstamiems vaikinams Auksė drąsiai šūktelėjo ateiti ir "išprievartauti mergą". Laimei, šie nesureagavo, o netrukus grubiai pasisiūlė išprievartauti pačią Auksę ir, pastebėję Dainos ašaras, smurtautojas išskirstė.
Siundomas šuo?
Piktumų turinčios paauglės ne visada sąskaitas suvedinėja pačios - kai kurioms jų kompanijoms priimtinesnis savotiškas "verslas". Taip mano ne vieną dukterį auginanti Vida G. Ji įsitikinusi, kad svetimos mokyklos šokiuose jos penkiolikmetę dukrą Vaidą sumušusi ir pažeminusi tos mokyklos moksleivė Samanta (14 m.) yra ne kas kitas, o samdoma smogikė, kitaip tariant - siundomas šuo. Metais jaunesnės nepažįstamosios smurto auka Vaida tapo pasibaigus vieno penktadienio šokiams. Agresyviai nusiteikusi Samanta, rodydama savo užnugarį - pulkelį šiek tiek augesnių skustagalvių, priekaištavo Vaidai, esą šioji kažkada svaidėsi nepadoriais žodžiais bei niekinančiais žvilgsniais ir yra "per daug pasikėlusi". Samanta sugriebė nusižiūrėtą auką už plaukų, tąsė, grasino "pavėžėti iki miškelio", "atiduoti čigonams", kol galiausiai liepė klauptis ir bučiuoti jai batus. Baisiausia, kad incidentą matę įvairaus amžiaus moksleiviai nesikišo - tik smalsiai stebėjo. Po kelių dienų Vaidos motina pradėjo aiškintis buvusio konflikto priežastis ir aplinkybes. Moteris sužinojo, kad Samanta ne pirmą kartą užpuldinėja net ir kiek vyresnes mergaites - tam pyktis su ja pačia net nereikia, nes autoritetą bendraamžių akyse turinti keturiolikmetė paprašyta sprendžia ne savo, o kitų problemas. Esą užpuldinėjimai Samantai yra tarsi verslas, užsakymo įvykdymas - būtent taip ji pagarsėjusi tarp bendraamžių.
Lyg žirniais į sieną
Dukters Vaidos garbę apginti pasišovusiai Vidai G., porą mėnesių dar turėjusiai viltį, kad nuolat smurtaudavusi paauglė sulauks atpildo ir bus laiku sutramdyta, teko nusivilti. Vienintelė belikusi paguoda - visus išklausanti žiniasklaida. Moterį suglumino mokyklos, kurioje mokosi Samanta, pedagogų patarimai nesikreipti į policiją, "kuri mažamečių vis tiek nenubaus". Keistai nuskambėjo ir Vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotojo abejingi žodžiai, jog pasiskundus "laimėti galima gal tik kokiu 100 litų nubaudus Samantos motiną, tačiau tai tik sukelsią paauglės kerštą". Samantos mokykloje poniai Vidai taip pat buvo užsiminta, kad rutulioti tyrimą yra netgi kiek rizikinga - esą žinant prieštaringos reputacijos Samantos motiną, pažįstančią ne vieną nusikalstamo pasaulio atstovą, galima tikėtis nesibaigiančių naujų išpuolių. O pastaroji, posėdyje klausydamasi pedagogų diskusijos ir jos smurtaujančia dukterimi besiskundžiančių tėvų, ketinančių kreiptis į policiją, dviprasmiškai užsiminė, kad "Vaida ir vėliau gali nukentėti - ir tai būsiąs visai ne Samantos darbas".
Elgesio šaknys - tik šeimoje
Iš visų papasakotų atvejų vienintelė smurtautoja Samanta - pasiturinčiai gyvenančios, iš šalies žiūrint, tvarkingos motinos atžala (tėvo mergaitė neturi). Dauguma mažųjų chuliganių - iš daugiavaikių, skurdžių šeimų, kuriose tėvai alkoholiu rūpinasi labiau nei vaikais. Viena paminėtoji skriaudikė - valstybės išlaikoma visiška našlaitė, prieš kurį laiką patyrusi lytinę prievartą. O smurtaujančių paauglių elgesio šaknų, kaip mano marijampolietė psichologė Vilma Vėlyvienė, pirmiausia reikia ieškoti būtent šeimoje.
Anot V. Vėlyvienės, kintantis auklėjimas būdingas kiekvienam laikotarpiui: anksčiau mergaitėms nuo mažens buvo diegiamas paklusnumas ir nuolankumas, o pastaruoju metu vis labiau siekiama jas išauklėti lygiavertes vyriškajai giminei. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad iš vyrų būtina "pasiskolinti" agresyvumą. Būtent šis bruožas labai "prilimpa" paauglystėje, kai net pats amžiaus tarpsnis žmogui sukelia daug problemų. Psichologės nuomone, paauglio agresiją sukelia tėvų nemeilė ("savotiška meilė") vaikui, savoje šeimoje nepatirtas pripažinimas. Tuomet vaikas ieško kitos aplinkos, kurioje jis bus jeigu nepripažintas, tai bent pastebėtas. Bene lengviausia atkreipti kitų dėmesį - atlikti ką nors sukrečiančio, žiauraus. Žiaurumas šeimoje, kurį nejučia perima bręstantis vaikas, nebūtinai pasireiškia piktybiškai - tėvams užtenka paauglį nuvertinti, nužeminti, paniekinti, ignoruoti jo poreikius, iš jo šaipytis. Tai - sunkiai materialiai besiverčiančių, nedarbo rūpesčių prislėgtų, alkoholyje mirkstančių šeimų kasdienybė. Psichologės teigimu, visai nekeista, kai žiaurumu atkreipti į save dėmesį stengiasi ir padorių, pasiturinčių šeimų vaikai. Vadinasi, tokiems tėvams vaikas - tai daiktas, "etiketė", negerai pasielgęs jis neretai įvertinamas kaip "darantis gėdą", vaizdingiau tariant - neatitinkantis baldų vertės ir standarto. Namuose "nepastebėtas", nepagiriamas vaikas nežino, kaip kitaip pajausti savo vertę, ir tada lieka nesunkus kelias - visaip žeminti kitus. Kuo ilgiau toks paauglys nestabdomas ir nesustabdomas, tuo daugiau žiaurumo atsiranda jo elgesyje. Tokiam galiausiai tampa nebesvarbu, kaip jį vertins kiti - pakanka pačiam save įvertinti. Kaip pastebėjo V. Vėlyvienė, net ir gerų šeimų kasdienybėje yra nemažai netiesioginės pašaipos ("tu neatitinki mūsų statuso", "nesi tokia graži, kaip vyliausi", "negauni gerų pažymių"), nuolatinės kritikos, kuri augantį vaiką žeidžia ir ruošia būsimiems smurto išpuoliams. Psichologė primena, kad gero žodžio, kartais gal ir nepelnyto pagyrimo reikia ir berniukams, ir mergaitėms - pastarosioms, gyvenimo gėlėms, dėmesio reikia ypač. Kai jo trūksta šeimoje, dėmesio ieškoma gatvėje. Be to, mergaitėms daugiau būdinga ir konkurencijos padiktuota kova, siekiant pabrėžti savo pranašumą, būti įvertintai priešingos lyties atstovų, seksualumą. Tie siekiai nustumti konkurentes įgyvendinami taip, kaip mokama, neretai - chuliganiškai. Beje, vaikus-agresorius auginantys tėvai vėliau ir patys gali nuo jų nukentėti.
Psichologės teigimu, visuomet didesnę įtaką daro ne individas, o grupė, todėl "dygliosios" paauglės ir buriasi į neoficialias grupes, jose kovoja dėl lyderės vietos. Grupės narės jaučia ne individualią, o grupinę atsakomybę, todėl būti žiaurios nesibaimina (esą kalta ne viena kuri, o visa grupė). Galų gale bausmė už tokius poelgius - menkas vaistas "sergančiai" sielai: juk bausme praktiškai padaroma tas pats, ką chuliganė darė savo aukoms.
Tai kur išeitis ir pagalba žiaurumo daigus sėkmingai auginančiam paaugliui? V. Vėlyvienės nuomone, vienintelio recepto nėra, tačiau būtina kuo anksčiau susirūpinti savo atžalos elgesiu, kol nesusiformavęs vaiko statusas, stereotipai, ir galbūt ištraukti vaiką iš buvusios aplinkos, už blogus poelgius atimti kai kurias privilegijas ir panašiai. Tai bendras šeimos ir socialinių pedagogų (kraštutiniu atveju - ir psichoterapeutų) darbas - gilus ir ilgas.
