Kasmet lapkričio 10-ąją Marijampolės kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus Autotransporto priemonių grobimo poskyrio tyrėja Ingrida Kriščiūnaitė (28 m.) švenčia savo gimtadienį. Jos vyresnieji kolegos, savo darbo patirtį skaičiuojantys dviem dešimtmečiais, kartais juokauja, kad jaunoji policininkė tądien švenčia ... Milicijos dieną. Juk iš tiesų prieš gerus 15 metų, kai mūsų teisėsaugininkai dar vadinosi milicininkais, lapkričio 10-oji, profesinė diena, buvo bene pagrindinė jų šventė: uniformos pasunkėdavo nuo sukauptų ordinų ir medalių...
- Gal jūs savo profesiją pasirinkote pačiam likimui - tuomet žinomai datai - nulėmus?
- Tokį klausimą girdžiu jau ne pirmą kartą ir klausiančiuosius vis nuviliu: tikrai ne dėl to. Man, tuometinei moksleivei, Milicijos diena buvo žinoma tik tiek, kiek ją, užrašytą raudonomis raidėmis, atsitiktinai aptikdavau vartydama kalendorius. Bet kad rinksiuosi uniformuotos pareigūnės darbą, žinojau jau nuo mokyklos laikų. Galima sakyti, kad tai buvo svajonė, kurią man įkalbėjo tėveliai. Tiesa, jie patys nebuvo pareigūnai, tad aš nesu profesinės dinastijos grandis, bet mamai visada labai patikdavo tarnautojai, vilkintys uniformas - esą labai gražu, kuria disciplinuoto žmogaus įvaizdį, priverčia kitus atsisukti, įpareigoja pasitempti. Man irgi labai patinka uniforma. Kai 1996-ųjų vasarą pradėjau dirbti Vilkaviškio rajono Pilviškių policijos nuovadoje apylinkės inspektore, nebuvo nė vienos dienos tarnyboje, kad nevilkėčiau uniformos.
- Pradėjote darbą ten, kur ir užaugote. Ar buvo drąsu, staiga išaugus mokyklinę uniformą, rūpintis tvarka, bendrauti su pažeidėjais ir nusikaltėliais krašte, kur turbūt kiekvienas žmogus pažįstamas?
- Iš tiesų šiek tiek baugino mintys, kad tvarką teks daryti beveik savame kieme, o juk ir liaudies išmintis byloja, kad savam krašte pranašu nebūsi. Bet aš gyvenau ir mokiausi Pilviškių miestelyje, o man paskirtoji apylinkė buvo aplinkiniai kaimai, kuriuose daug pažįstamų tikrai neturėjau. Būdavo, einu pas savo apylinkės žmones ir visada pagalvoju, ar nesutiksiu ten pažįstamų. Iki šiol prisimenu pirmąjį savo tarnyboje iškvietimą - reikėjo "gesinti" aršų šeimyninį konfliktą. Kai ten nuvykome, pykčių žiežirbos jau buvo išsisklaidžiusios. Ieškojome agresyvaus smurtautojo, vertusio šeimą bijoti ir kentėti, o radome ... pakaruoklį - šitaip pats kaltininkas buvo save nubaudęs. Prisimenu, buvo itin nejauku, nes tokios atomazgos niekas nesitikėjo, o man tai buvo pirmasis "krikštas" apžiūrėti lavoną. Slogūs įspūdžiai persekiojo ilgokai. Dabar, kai policijoje dirbu jau ne vienerius metus ir negyvų žmonių esu mačiusi ne kartą, į tai žiūriu ramiau - kaip į gyvenimo kasdienybę. Laimei, man dar neteko apžiūrinėti žuvusio ar nužudyto vaiko ar paauglio lavonėlio - tai, kiek pasikalbame su kolegomis, sukrečia kiekvieną kartą, kiek metų bedirbtum; priprasti neįmanoma.
- Policininkai - šiek tiek ir jėgos struktūrų (tai daugiau siejama su vyriškąja lytimi) dalis. Gal žinote paslaptį, kaip moteriai šioje tarnyboje nesuvyriškėti?
- Paslapties jokios nežinau, bet esu save "pagavusi" galvojant, jog šis darbas - gal ne visada moters jėgoms. Nusikaltę asmenys (ir vyrai, ir moterys), kurių dauguma bendrauja nerinkdami žodžių, nemandagiai ir piktai, dažniau tarsi pamiršta, kad kalbasi su moterimi - ko gero, visuose pareigūnuose mato tik priešą, linkę lieti neapykantą. Pastebėjau, kad vadinamieji aukštesniojo rango nusikaltėliai (pavyzdžiui, brangių automobilių vagys), kurie įkalinimo vietose atitinka aukščiausių kastų statusą, tardomi bendrauja kultūringiau nei smulkūs vagišiai, nusikalstantys net ir dėl kelių centų ar kvaišalų dozės, arba įtariamieji dėl lytinio smurto. Beje, lytinius nusikaltimus man nemaloniausia tirti, nes paprastai tokių istorijų dalyviai daug meluoja, išsisukinėja, dailina buvusias situacijas. Man tekę tirti tik tokius išžaginimais vadintus įvykius, kuriuose kaltos pačios moterys - kartu gėrė, mielai važiavo, gundančiai bendravo... Tokių vakarėlių istorijos paprastai nepasiekia teismo - aukomis save vadinusios moterys arba galų gale atleidžia "žagintojams", arba pačios nebenori gaišti laiko su pareigūnais.
Kaip nesuvyriškėti, kai bene kasdien susiduri su tokiomis įrodinėti, lyginti, "gaudyti", ginčytis, pamoralizuoti, nurodyti verčiančiomis situacijomis? Būtų gerai, jeigu tam "vyriškėjimui" matuoti būtų koks nors stebuklingas prietaisas! Arba prieitų koks kolega, stebėjęs iš šalies, ir pasakytų, kad laikas "išjungti vyriškėjimą"... Manau, kad svarbiausia - visų pirma pačiai pareigūnei visada prisiminti, jog esi moteris. Man, tikiuosi, padeda turbūt įgimtas ir vis dar neprarandamas noras neužsidaryti namuose - lankytis įvairiuose renginiuose, dalyvauti su kolegomis krepšinio aikštelėje ar profesiniuose sąskrydžiuose, parepetuoti humoro grupėje, kuri, man labai gaila, mūsų komisariate prieš kelerius metus staiga išsisklaidė...
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- Tyrėja Ingrida Kriščiūnaitė
