1993 metais beveik visuose Žemaitijos rajonuose buvo atidaryta UAB "Žydrius". Priiminėti iš žmonių indėlius leidimą-licenciją davė savivaldybės atsakingas valdininkas, todėl už pasekmes turėtų atsakyti valdžia. Toks filialas buvo įkurtas ir Telšiuose, o jam vadovavo "Žydriaus" savininko Žydrūno Buzo patikėtinis Mačiulskis, kuris vėliau pabėgo į užsienį.
"Žydrius" pagal sutartis įsipareigojo mokėti 7 procentų mėnesio palūkanas. Žmonės, ypač pensininkai bei invalidai, susiviliojo jomis, tikėdamiesi gauti šiek tiek pinigų ir taip palengvinti savo egzistavimą.
Surinkęs iš indėlininkų kelis milijonus litų, 1994 metų birželį Žydrūnas Buzas veiklą nutraukė. Įnešę savo santaupas žmonės buvo apvogti. Mačiulskis pasislėpė. Prasidėjo teismai. Kelis kartus buvome šaukiami į Marijampolės teismą, nes Žydrūnas Buzas yra marijampolietis.
Pagaliau 1996 metų pabaigoje teisėjas G. Večerskas priteisė iš Ž. Buzo tuos pinigus, tik be palūkanų. Ž. Buzui skyrė 3 metus kalėjimo. Manome, kad šitoks nuosprendis yra per menkas. Beje, teisėjas G. Večerskas nekonfiskavo Z. Buzo turto ir jam leido "susitvarkyti".
1997 metų pavasarį Kauno apygardos teismo teisėjas R. Urbaitis pakartotinai svarstė šią baudžiamąją bylą ir Ž. Buzui pridėjo dar 6 mėnesius kalėjimo. Apie pavogtų pinigų grąžinimą teismas nė neužsiminė. Neleido kalbėti teisme dalyvavusiems apvogtiems žmonėms. Tiesa, keli nukentėjusieji vėliau gavo po 10-20 litų ir tuo teisingumo vykdymas baigėsi. Telšiškių R. Račkauskienės, H. Petrausko, L. Mickienės ir P. Janušausko dokumentai iš viso teismo antstoliams vykdymui nebuvo pateikti.
Marijampolės teismo antstolių kontora nustatė, kad lėšų banke Ž. Buzas neturėjo. Betgi kone visi aferistai savo vardu bankuose pinigų nelaiko. Negana to, šio teismo antstolė S. Čeponienė Ž. Buzo turto areštą panaikino ir sudarė sąlygas jo sutuoktinei A. Buzienei prisiteisti didesnę turto dalį.
Kur tik mes nerašėme: V. Landsbergiui, G. Vagnoriui, A. Brazauskui, A. Šleževičiui, Č. Juršėnui, A. Kubiliui, R. Paksui, A. Paulauskui ir pagaliau V. Adamkui! Lietuvos vadai mūsų prašymų, matyt, neskaitė, o perdavė klausimą spręsti savo pavaldiniams: J. Linartui, G. Mažeikienei, M. Zaleckaitei, R. Laurinavičiui, V. Sivilevičienei, R. Budbergytei, R. Valantukevičiui. Šie savo raštais iš mūsų tik pasityčiojo. Tų atsakymų turiu net kelis segtuvus.
Pagaliau kreipėmės į Konstitucinį Teismą, bet ir čia nieko gero neišgirdome. Ne geresnė padėtis ir su buvusia Kauno holdingo kompanija. Ji taip pat indėliams imti turėjo licenciją, t. y. valstybės garantiją. Ir kas iš to? 1995 metų pabaigoje Kauno miesto apylinkės teismo teisėja D. Mekšraitienė priėmė sprendimą ir priteisė man 2 800 litų indėlį bei 924 litus palūkanų. Iš viso 3 724 litus. L. Mickienei - 2 000 litų plius 780 litų palūkanų. Iš viso 2 780 litų. Teismo nuosprendis nevykdomas.
1996 metų rudenį Kauno apygardos teismo teisėjas R. Buzelis patvirtino apylinkės teismo sprendimą ir nustatė eilę pinigams atgauti, bet... viskas liko po senovei. Rezultatas, deja, nulinis. Štai kodėl vis rūpi sužinoti, kokioje valstybėje mes gyvename.
Juozapas MICKUS, antrosios grupės invalidas, pensininkas
