Mantas Lideikis
Mūsų pasakojimo herojus - 27 metų Erikas Imbrasas. Jis paprastas vaikinukas, dirbantis pagal patentą - paruošia dažymui automobilius. Darbo yra sočiai: turi ir duonai, ir ką ant tos duonos užsidėti. Erikas sako, jog jam niekuomet nereikėjo svetimo gero, todėl vargu ar ateityje reikės. Vyrukas nelošia loterijose, ir neieško atsitiktinai pamestų pinigų. Maloniausi pinigai tie, kuriuos už darbą gauni. Todėl jis niekuomet nebūtų patikėjęs, kad gali nutikti tokia istoriją, į kurią pats neseniai pakliuvo.
Taip jau nutiko, kad vieną dieną su panele vaikščiodamas netoli populiariojo Kauno prekybos centro "Mega", automobilių stovėjimo aikštelėje pastebėjo nemažą moterišką piniginę. Ši buvo truputi apglamžyta, nuo naudojimo vienu šoneliu pačiurusiu, bet gera, odinė, nesuplyšusi. Atsisėdęs į mašiną apžiūrėjo ir jos turinį. Rado piniginėje labai įprastus merginoms daiktus, kažkokio vaikino nuotrauką, buvo ten ir 50 litų įvairiais banknotais. Erikas ir dabar dievagojasi, jog tikrai tiek - 50. Tačiau rado ir kitų svarbių žmogui dokumentų - tokios panelės Alfredos vardu išduotus socialinio draudimo pažymėjimą ir asmens tapatybės kortelę.
Per telefoninę informacijos tarnybą jam pavyko gauti telefono numerius kelių panašias pavardes, kaip nurodyta panelės Alfredos asmens tapatybės kortelėje, turinčių žmonių. Pavardė nebuvo itin populiari, todėl ir sąrašas nebuvo pernelyg ilgas. Paskambinus keliais numeriais, vienas lyg ir "užsikabino". Atsiliepė Jonavoje gyvenanti senutė, kuri pasisakė turinti anūkę vardu Alfreda. Ji taip pat gyvenanti Jonavoje. Senutė nieko nežinojo, dingo anūkei kokie nors dokumentai ar ne, nes ši ją retokai belankanti. Tačiau kiek laiko paieškojusi rado jos mobiliojo telefono numerį.
Tą patį vakarą Erikas paskambino nurodytu telefonu. Atsiliepusi mergina iš tiesų pasirodė esanti Alfreda, atitiko ir pavardė. Erikas pasisakė, jog jam tikriausiai bus pavykę džiaugsmingą dalyką padaryti, jos dingusius dokumentus atrasti. Kad galutinai įsitikintų, jog kalba tikrai su tuo žmogumi, paprašė padiktuoti asmens kodą. Skaitmenys visiškai sutapo. Mergina, rodos, anoje laido pusėje taip pat apsidžiaugė atsiradus jos turtui. Erikas pasisiūlė atvažiuoti nors ir tą pačią dieną ir viską grąžinti. Tačiau panelė Alfreda pasakė, kad šiuo metu budinti ir nesanti namuose, tačiau ji su Eriku susitarė, jog šis gali atvežti dokumentus ir piniginę kitą dieną. Nurodė ir adresą Jonavoje - Panerių gatvėje.
Neteko savų pinigų
Kitą vakarą po darbo, nieko blogo negalvodamas, Erikas nudardėjo į Jonavą. Beveik miesto centre esančioje Panerių gatvėje susirado nurodytą adresą. Butas buvo ketvirtame aukšte. Atsirėmė į naujas šarvuotas duris, paspaudė skambutį, jau paruošęs radinį atiduoti ir tuoj pat vykti savo keliais. Vyrukas sako net neketinęs laukti ar imti kokių nors magaryčių, tiesiog norėjęs gerą darbą padaryti.
Duris atvėrė vyriškis. Kai sužinojo, ko nepažįstamasis nori, galvos mostu pakvietė užeiti. Dviejų kambarių butas, akivaizdžiai neseniai įsigytas, remontuojamas. Eriką kiek nustebino šeimininko elgesys. Nieko netaręs jį įvedė į tą remontuojamą kambarį ir liepė palaukti. Bute daugiau nieko nebuvo. Tačiau šeimininkas netrukus paskambino mobiliuoju telefonu. Erikas išgirdo, kaip jis pasakė: "Atvarykit, tas apsireiškė!"
Po keliolikos minučių į butą užėjo dviese - Aurelija (ją iš nuotraukos kortelėje Erikas iš karto pažino, ir už juos visus iš pažiūros vyresnis vyriškis. Atvykėliai įtariai nužvelgė kambaryje nedrąsiai mindžikuojantį atvykėlį ir tuomet prasidėjo nuotykis, kurio Erikas kaip gyvas nepamirš.
"Matytas?" - abiejų atėjusiųjų paklausė tas, kuris įleido Eriką į butą. Šie nužvelgė Eriką ir papurtė galvas. Tuomet iš jo pareikalavo atiduoti atvežtą piniginę. Erikas paslaugiai ištiesė, sumurmėjęs, jog ten viskas palikta taip, kaip rado. Kresnasis vėl paklausė merginos, ar tai šita piniginė. Ši paėmusi ėmė ją vartyti, tarsi ne savo pirštais atsegė, žvilgtelėjo vidun, ištraukė dokumentus, vėl sudėjo atgalios.
"Kad piniginė ne mano, - atsakė staiga. O kur kiti pinigai?" Erikas įsitempė. Kokie pinigai? Mergina piktai paaiškino, kad dingimo metu piniginėje buvo 2500 litų. Jie su draugu buvo nuvykę į "Megoje" esantį "Senukų" prekybos centrą apdailos prekių butui. Bet prie kasų pastebėjo, kad iš rankinuko dingusi jos piniginė.
Po šių žodžių Erikas nukaito. Jis ėmė susigaudyti. Norėjo įsiterpti ir pasiaiškinti, bet jam nedavė nė žodžio pratarti. "Tu čia dantų nešiepk, nes tuoj juos nuo grindų rankiosi", - pagrasino kresnasis ir pareikalavo atiduoti likusius pinigus. Erikas buvo apstulbęs: "Jūs juokaujate?" Bet šie tikrai nejuokavo. Paaiškėjo, jog tai ne ta piniginė, ir nuotrauka joje esančio vaikino, visai nepažįstamo Aurelijai. Tik dokumentai - iš tiesų jos. Merginos piniginė esą buvusi nauja, be to, ten dar laikė draugo dovanotą auksinę grandinėlę. Irgi vertingą - beveik 500 litų vertės. Taigi noromis nenoromis Erikas suprato įsivėlęs į rimtą bėdą. Kaip vilkui išaiškinti, kad tu nevalgomas, jei šis mano kitaip?
Buto šeimininkai suskaičiavo patyrę tris tūkstančius litų nuostolių. Ir dabar visi žiūrėjo į Eriką, tarsi šis juos turėtų ištraukti iš kišenės. "Na ir nachališkumas gi jūsų, kauniečių vagių, - metė kresnasis, - Pavagiat pinigus, o paskui dar, matai, dokumentus atvežate grąžinti. Dar pinigų nori?" Erikas įspaustas į kampą dievagojosi, kad neturi jokių pinigų, jų neėmė, o piniginę rado automobilių stovėjimo aikštelėje. Kresnasis jam atkirto tuoj parodysiąs aikštelę. Kažką neaiškiai jis paaiškino, kad dirba policijoje, tik nepasakė, kur - Kaune ar Jonavoje. Esą matęs visokiausių "žulikų". Pagrasino, kad bematant nuveš į skyrių ir bet kokią vagystę "pripaišys". "Ant narų nori?"- dar pasiteiravo. Erikui tuomet trūko kantrybė - jis ėmė šaukti: "Jeigu turite man kažkokių pretenzijų, tai ir gabenkite į policiją!" Bet tie nesiklausė. Kresnasis liepė iškratyti kišenes - atėmė paties Eriko piniginę, dokumentus. Ėmė juos atidžiai tyrinėti. Piniginėje rado apie 500 litų - tą dieną buvo gavęs atlygį už vieną sutvarkytą automobilį. Pinigus be ceremonijų atėmė. Paskui uždarė kambaryje, o patys ėmė tartis. Apie ką kalbėjo, Erikas sako negirdėjęs. Jis jau buvo pasiryžęs šokti lauk iš ketvirtojo aukšto. Bet netikėtai vėl atėję šeimininkai atvėrė šarvuotas duris, numetė jo dokumentus ir tuščią piniginę į koridorių, ir pasiūlė nešdintis. Erikas nesispyriojo.
Tačiau atsisėdus į mašiną, jį apėmė beprotiškas įniršis. Erikas pasiryžo tuoj pat lėkti ir viską papasakoti policijai - juk buvo apiplėštas! Bet pasiekęs komisariatą atsileido ir ėmė mąstyti - o ką laimės? O jei juo nepatikės? Vaikinas sako, jog iš tiesų pabūgo - niekada nebuvo patyręs panašaus smurto. Pasak jo, jau geriau būti sumuštam, negu terorizuojamam morališkai. Nutaręs viską "nurašyti į nuostolius", leidosi namo, kaip pats sako, visiškai praradęs tikėjimą žmonėmis.
"Turtuolis Mentas"
O štai dar viena istorija su pinigų radybomis nutiko vienam Žaliakalnio mėlynanosiui. Gedo Monkevičiaus, pravarde Mentas, kvailumas tapo vietinių girtuoklių priežodžiu.
Mento pravardę Gedas nešiojo todėl, kad kadaise dirbo sovietinėje milicijoje. Tačiau iš ten buvo išvarytas už nuolatinį girtavimą ir tarnybinių pareigų neatlikimą. Mat būdavo tokių, kad nuėjęs tikrinti "taškų" Gedas... ten ir pasilikdavo.
Tačiau čia jau kita istorija, o štai kas nutiko su pinigine - apie tai vietiniai girtuoklėliai su pasimėgavimu vis prisimena.
Kartą Mentyas, užėjęs į vieną parduotuvėlę Žaliakalnyje (kaip tik buvo susigraibęs keletą litų buteliui pigaus vyno) "Žara", ant žemės prie prekystalio išvydo juodą, storą, žvilgančią piniginę. Pirkėjų nebuvo, tai niekas jos nematė, nuobodžiaujanti pardavėja taip pat nepastebėjo. Gedas pakėlė piniginę, atsegė ir apstulbo - ji buvo grūste prigrūsta stambių banknotų. Nebūtų girtuoklis, tikriausiai būtų pro duris sprukęs. Tačiau Gedas, radęs tokią krūvą pinigų, iškart ėmė dairytis, ką čia dabar nusipirkus. Akys krypte krypo jau ne į "Žarą", o į kur kas tauresnius gėrimus. Jau žiojosi sakyti, ką pirksiąs, kai už nugaros pasigirdo mandagus kostelėjimas. Atsigręžęs išvydo tvarkingą, solidų poną. Šis nusišypsojo ir parodė į piniginę Gedo rankose. "Ar tai jūsų piniginė", - paklausė Mentas trypė ir nežinojo, ką atsakyti, nors skradžiai prasmek. Tuomet ponas tarė, jog jei kyla abejonių, jis yra pasiryžęs patikrinti. Pasakė sumą, kokia turėjo būti piniginėje - 10 000 litų. Pardavėjos akivaizdoje pinigai buvo perskaičiuoti ir tikrai buvo lygiai tiek. Toliau ponas sako - šoninėje kišenėlėje esą turintis būti auksinis kryželis, laimės jam nešėjas. Iš nevilties vos neverkiantis Gedas rado ir minėtą kryželį. Tuomet piniginės savininkui neliko nieko kito, kaip ištiesti ranką ir paprašyti piniginę grąžinti. Pasiėmęs apsisuko ir išėjo, nedavęs radėjui nė vieno lito radybų.
Vos neverkdamas iš gėdos ir apmaudo, Mentas nėrė lauk pro duris, pamiršęs net "Žarą". Gėrimo nusipirko kitoje parduotuvėje, o į tą, nors ji arčiau namų yra, daugiau nebekelia kojos.
Negana to, apie nesėkmę Gedas išsipasakojo vienam sugėrovui. O šis ėmė ir paskleidė visiems - nuo to laiko Mentui beveik nėra kur dėtis, visi akis bado, Turtuoliu Mentu pravardžiuoja...
