Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Plungės rajono PK kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimų skyriaus inspektoriaus Raimondo Žlibino kabinete įvyko jaudinanti scena - po beveik aštuonias paras trukusios kankinančios nežinios 43 metų Plungės gyventoja Angelė Lubienė savo glėbyje vėl spaudė netikėtai atsiradusią sveiką ir gyvą dvidešimtmetę dukrą Ligitą. Moteris sunkiai valdė emocijas. Jai buvo sunku patikėti, kad baisios nelaimės šešėlis jau aplenkė jos namus, kad ne kartą apraudota mylimiausia dukrelė niekur nepražuvo. Tuo tarpu Ligita atrodė išsigandusi, susijaudinusi ir baikšti...
Dingo iškepusi pyragą
Dvidešimtmetės dingimo istorija susiklostė gana keistomis aplinkybėmis. Mergina iš namų dingo birželio 29-osios vakarą. Tądien, prieš septynias grįžusi iš darbo, Angelė Lubienė liko maloniai nustebinta - Ligita buvo gražiai sutvarkiusi butą ir iškepusi labai skanų vyšnių pyragą. Kiek pailsėjusi bei paragavusi dukros paruošto skanėsto moteris su kaimyne Lina išsiruošė į prekybos centrą - reikėjo išrinkti draugei dovaną. Iš pradžių kartu norėjo važiuoti ir Ligita, tačiau motina jai pasiūlė likti namuose. Vėliau A. Lubienė pasakos, jog išeidama dukrai pasakė neimanti buto raktų, todėl liepusi jai niekur neiti ir būti namuose. Vis dėlto, matyt, likimas taip lėmė, kad moteris tarpduryje apsigalvojo ir iš rankinės išsitraukė atsarginius buto raktus. Po poros valandų moterys grįžo atgal. Didžiulei nuostabai, Angelė savo buto duris rado užrakintas - dukra jų neatidarė. Tiktai atsitiktinai turėtų atsarginių raktų dėka ji pateko vidun. Kambaryje buvo paliktas neišjungtas televizorius. Įdėmiau apsidairiusi buto šeimininkė suprato, kad jos dukra persirengusi džinsais, iš piniginės paėmusi kelis metalinius litus, todėl lyg ir tapo aišku, jog greičiausiai ji išėjo ko nors nusipirkti ir netrukus sugrįš. Deja, laikas bėgo, o mergaitė vis nesirodė. Apsilankiusi pas toje pačioje laiptinėje, aukštu žemiau, gyvenančią brolienę Liną, A. Lubienė sužinojo, jog tą vakarą, apie pusę aštuntos, pas ją buvo užėjusi Ligita, atnešė pačios kepto pyrago... Patikinusi, jog mergaitė neatrodė nei susirūpinusi, nei kur nors skubanti ar apie kažką užsisvajojusi, nekalbėjo apie kokį nors susitikimą - daugiau nieko paguodžiančio brolienė pasakyti negalėjo.
Įtarimo šešėlis krito ant buvusio globėjo
Kuomet dukra neatsirado ir kitą dieną, A. Lubienė kreipėsi į policiją. Moteris tikino, jog rajono PK pareigūnai jos nelaimei buvo labai abejingi - žadėjo ieškoti mergaitės, tačiau šį darbą atliko vangiai. Padedama namiškių Angelė pati ėmėsi ieškoti netikėtai prapuolusios dukters. Moteris su sūnumis apsilankė visur, kur buvo galima surasti Ligitą. Deja, paieškos buvo bevaisės...
Didžiausią įtarimą Angelei kėlė vienas dvidešimtmetis, Darius Barkus, su kuriuo pastaruoju metu susiklostė gana įtempti santykiai. Pirmą kartą šį vaikiną moteris pamatė kai jam buvo aštuoneri. Vaikų namų auklėtiniai Angelei visuomet kėlė užuojautą ir gailestį, todėl tuomet ji nusprendė pagloboti nelaimingus vaikus ir vieną iš jų, pagalbinėje mokykloje-internate besimokiusį Andrių, savaitgaliais ėmė parsivesti į savo namus. Deja, globotinis pasirodė esąs gana išdykęs, netvarkingas, sunkiai pasiduodąs auklėjimui, todėl buvo nuspręsta daugiau jo viešnagėn nekviesti. Andrius turėjo draugą Darių, su kuriuo tuomet ir susipažino Lubių šeima.
Šį pavasarį, vasario 14-ąją, Ligita į namus parsivedė netikėtą svečią - tą patį Darių. Dvidešimtuosius bebaigiąs jaunuolis prisipažino neturįs kur gyventi - esą po operacijos medikai jį siunčią į Stonaičių pensioną, o invalidų, paliegusių bei senyvo amžiaus žmonių draugija jam ne itin patinkanti, todėl pasiprašė priimamas laikinon pastogėn. Būdama gana nuoširdi ir gailestinga, ilgai nesvarsčiusi A. Lubienė sutiko. Ant sofos paklojo patalus, patiekė vakarienę. Dariui čia patiko. Ilgainiui jis vis labiau prisirišo prie Ligitos, ėmė drąsiai kalbėti, jog imsiąs ją į žmonas, gausiąs 6 000 litų našlaičio pašalpą, butą, jie įsikursią ir gerai gyvensią. Tačiau tokios kalbos A. Lubienės nedžiugino. Ilgainiui moterį jaunuolio elgesys ėmė piktinti - jis niekur nedirbo ir nesimokė, naudojosi suteiktu plotu, buvo maitinamas. A. Lubienė apsilankė savivaldybės Turto bei Socialinės rūpybos skyriuose, prašė našlaičiui skirti kokį nors būstą. Galiausiai bendrabutyje jam buvo suteiktas kambarys. Vaikinas persikėlė tenai gyventi, tačiau dažnai lankėsi savo neoficialios globėjos namuose.
Gegužės 17 dieną Dariui sukako 20 metų. Ta proga Angelė nupirko didelį pyragą, suruošė gražų vakarą, o paskui išėjo dirbti į naktinę pamainą. Po kelių dienų moteris pastebėjo, jog bankomate iš jos sąskaitos paimta 20 litų. Ligita prisipažino, jog tai padarė globotinis. Minėtus pinigus jiedu išleido saldumynams... Angelė pasijuto skaudžiai užgauta ir įžeista. Žmogus, kuriuo ji taip rūpinosi, kurį maitino, kuriam negailėjo dėmesio, su ja pasielgė taip niekšiškai. Supykusi moteris liepė vaikinui šiuose namuose daugiau nesirodyti. Dariui tai aiškiai nepatiko, jis išeidamas pažadėjo atkeršyti... Netrukus Angelė įsitikino, kad jo žodžiai - ne tušti pažadai. Vieną dieną Darius įkalbėjo Ligitą (ji turi tam tikrų sveikatos problemų ir yra labai patikli, lengvai įkalbama) tapti "Omnitel" tinklo abonente. Mergaitė įsigijo mobilųjį telefoną, kurį tuoj pat pasiėmė Darius - esą kad nesužinotų motina. Per vieną parą jis sugebėjo prakalbėti net 117 litų...
Nežinios kamuojama A. Lubienė nuogąstavo, jog būtent šis vaikinas galėjo vienaip ar kitaip prisidėti prie dukros pagrobimo. Ji išsiaiškino, jog dieną prieš dingimą, Ligita lankėsi pas Darių bendrabutyje. Pastarasis tai neigė, nors, kaip paaiškės vėliau, paieškos bylą vedusiam inspektoriui buvo prisipažinęs, jog pradingėlę paskutinį kartą matė būtent šeštadienį (jos motinai nesakė tiesos todėl, kad ši buvo uždraudusi jiems bendrauti), tačiau negalėjo pasakyti, kur ji prapuolė. Ko gero, į visus šio laikraščio puslapius nebūtų galima surašyti visko, ką pasakojo nerimo ir blogos nuojautos iškankinta moteris, kaip ir kur ieškojo pradingusios dukters. Dabar Angelė jau negalėjo gyventi be raminamųjų. Vieną dieną jos sveikata itin pablogėjo, tačiau ji stengėsi neprarasti savitvardos, laikėsi iš paskutiniųjų. Moteris nuolat lankėsi policijoje, tačiau pareigūnai jos paguosti negalėjo - Ligitos likimas ir jiems buvo nežinomas. Sunkiausiomis savo gyvenimo akimirkomis moteris kreipėsi į tame pačiame name gyvenančių medikų Adomavičių šeimą, kurią prieš kelerius metus buvo ištikusi panaši nelaimė - nusikaltėliai buvo pagrobę jų sūnų. Jie morališkai palaikė, siūlė Angelei pasikliauti vien savo jėgomis ir ieškoti dukters...
Negrįžo iš parduotuvės
Policijos komisariate A. Lubienė sutiko kitą savo likimo draugę, seniai pažįstamą Genovaitę Beniušienę, gyvenančią Vaitkų kaime, Šateikių seniūnijoje. Pasirodo, tą pačią birželio 29-ąją dingo ir pastarosios keturiolikmetė duktė Viktorija. Iš pradžių atrodė, kad šie įvykiai susiję, tačiau vėliau paaiškėjo, jog tik atsitiktinai sutapo dviejų merginų dingimo laikas. Išsituokusios keturių vaikų motinos G. Beniušienės teigimu, sekmadienio rytą, apie pusę vienuoliktos, ji paprašė Viktoriją nueiti į už poros kilometrų esančią parduotuvę Aleksandravoje. Dukra net nepersirengusi kasdieninių drabužių išėjo ir namo negrįžo. Tądien ji buvo pažadėjusi baigti ravėti bulves... Pradėjusi ieškoti dingusios dukters Genovaitė sužinojo tik tiek, jog Viktorija parduotuvėje nieko nepirko, tiktai išsikeitė 20 litų monetomis, įsėdo į baltos spalvos automobilį ir nuvažiavo Plungės pusėn. Tai matę mažamečiai kaimo vaikai negalėjo patvirtinti, jog Viktoriją kažkas įsisodino prievarta, tačiau po kurio laiko G. Beniušienės ausis pasiekė ir kitokie gandai. Viena moteris tikino mačiusi, jog mergaitę į automobilį prievarta įsisodino trys vyrai. Ar taip buvo iš tiesų, kol kas neaišku.
Policijai pažįstama kaip bėglė
G. Beniušienė neslėpė, jog žiemą Viktorija gulėjo Plungės ligoninėje, kur susipažino su dviem mergaitėmis - Toma bei Elvyra - iš vaikų globos namų. Pastarosios esą Viktorijai parūpinusios drabužių ir karščiuojančią išviliojusios iš ligoninės. Ji buvo rasta tiktai po dviejų parų vadinamuosiuose Petrikio garažuose. Ten buvo ir daugiau bendraamžių. Tada Viktorija plaučių uždegimą baigė gydytis namuose.
G. Beniušienės teigimu, ši dukra jai problemų nekėlė. Buvo paklusni, drausminga, nors ir nekaip mokėsi, tačiau ėjo į mokyklą, baigė 7 klases. Namuose padėdavo dirbti, ravėjo daržus. Motinai jokio įtarimo nekėlė mergaitės elgesys - esą ji neturėjusi jokių draugų ar draugių, negalėjusi iš anksto su kuo nors susitarti, nes neturėjusi galimybės pasinaudoti motinos mobiliuoju telefonu. Tačiau namuose buvo ir fiksuoto telefono ryšys... G. Beniušienė tikino, jog nors dukra grįždavo iš šokių gerokai vėliau nei žadėdavo, jos stipriai nebardavo, nemušdavo, tiktai bandydavo įtikinti, jog taip elgtis negalima. Sielvarto iškankinta moteris koneveikė save, kodėl tą lemtingą sekmadienį pati nėjo į parduotuvę, o pasiuntė Viktoriją... Vis dėlto, kaip paaiškės vėliau, daugiau į šešiolikmetę ar dar vyresnę panelę panašesnė Viktorija rajono policijai jau buvo pažįstama kaip bėganti iš namų paauglė. Tačiau motina patikino, jog dukra ilgam nepradingdavo - namuose jos nebūdavo ilgiausiai 1-2 paras... Po kelių dienų buvo paskelbta Viktorijos paieška... Nors pareigūnai liepė sėdėti namuose ir laukti iš jų žinių, moteris kiekvieną dieną važiuoja į Plungę ir bando pati surasti dingusią mergaitę.
Abiejų dingusiųjų paiešką vykdęs inspektorius R. Žlibinas atmetė jų motinų kaltinimus dėl to, jog policija blogai vykdo savo pareigas. Jo teigimu, pareigūnai dirba taip, kaip ir bet kuriuo atveju pradingus žmogui.
Ligitą "globojo" nepažįstamasis
Kaip jau buvo teigiama straipsnio pradžioje, Ligita atsirado praėjus 8 dienoms po dingimo. A. Lubienei dukra papasakojo, jog kuomet lemtingąjį vakarą ji išėjo nusipirkti limonado, gatvėje ją užkalbino du vyrai ir pakvietė eiti kartu. Taip mergaitė atsidūrė viename garaže, kurį kaip laikiną būstą nuomojosi vienas iš vyriškių. Gražus 34 metų vyras vėliau pačiai Angelei tvirtino, jog Ligitą iš tiesų parsivedė į savo būstą, gražiai su ja bendravo, žadėjo vesti, neskriaudė, neprievartavo, tačiau tokiais išvedžiojimais moteris netiki. Motina linkusi manyti, kad visą tą laiką dukra buvo girdoma medikamentais (galbūt migdomaisiais, nes ji tikino visąlaik norėjusi miego) ar svaiginama narkotikais ir buvo laukiama, kol viskas nurims. A. Lubienė įsitikinusi, jog galbūt mergaitė buvo ruošiama išvežti į užsienį, galbūt norėta ją panaudoti organų transplantacijai. Kuomet minėtas vyriškis sužinojo, jog mergina yra ieškoma, liepė jai eiti namo. Dabar belieka laukti, ar visa ši medžiaga sudomins Plungės rajono kriminalistus...
