Vytautas ŽUTAUTAS
Visą praėjusią savaitę Lietuva kartu su Kelmės policijos pareigūnais ir jų talkininkais ieškojo dviejų prapuolusių broliukų - Tomo ir Manto. Vieni daugiau, kiti mažiau, bet visi turėjo vilties, kad vaikai atsiras. Ne vienas juk ir iš namų pabėga, ir su blogomis kompanijomis susideda - toks yra gyvenimas, nieko nepadarysi. Tačiau kai vaikai neatsirado kelias dienas ir nebuvo jokių pėdsakų, daugelį ėmė kamuoti nuojauta apie nelaimingą atsitikimą. Jų būna ir nuo to irgi niekur nepabėgsi.
Tačiau radus vaikų lavonėlius, pirmųjų ekspertizių rezultatai pašiurpino - aštuonmetis Tomas ir dvylikametis Mantas buvo pasmaugti!
"Kas ir už ką?" - tokie klausimai nuvilnijo per Lietuvą. Kaip visada, operatyviausiai į diskusiją įsitraukė interneto lankytojai - imta svarstyti įvairiausias versija, o žudikams siūlyti Linčo teismą. Vėl prasidėjo kiek aprimusi diskusija, kad būtina sugrąžinti mirties bausmę, nors kaip tik šiomis dienomis Europos Parlamente renkami parašai po mirties bausmės moratoriumą palaikančia deklaracija. Kol kas tik viena Laima Andrikienė viešai prisipažino, kad balsavo už mirties bausmės panaikinimą, nes, jos nuomone, smurto smurtu neįveiksi.
Bet vargu ar smurtą įveiksi ir gerumu. Šiuo metu mūsų įstatymai žudikams yra tokie geri, kad geresnių ir būti negali, tačiau žmonės kaip buvo žudomi, taip ir toliau miršta smurtinėmis mirtimis. Neskaičiuokime tų, kurie geria iki sąmonės netekimo, o po to stipresnis, dar sugebantis pakelti peilį, nuduria silpnesnį. Tokie patys pasirenka savo kelią ir gauna tai, ko nusipelno. Tačiau kiek atvejų, kai nukenčia niekuo dėti! Štai jums tik keli pastarųjų metų pavyzdžiai.
Zarasų rajono Degučių kaime dvylikametis berniukas dėl tariamai pavogtos meškerės buvo nužudytas, o jo tėvas, ketinęs pranešti apie sūnaus žudikus - sudegintas. Tai padarė jau 3 sykius teistas Vitalijus Gruzincevas (30 m.). Suaugęs vyras, vos įtaręs, kad vaikas pavogė jo meškerę, užnėrė jam ant kaklo kilpą su pritvirtintu plytgaliu ir įmetė į vandenį. Vaikas verkė ir rėkė, kad meškerės jis nevogė. Prisipažino tik, kad pavogė maisto, nes buvo alkanas ir norėjo valgyti. Tąkart berniukas buvo ištrauktas iš vandens, tačiau po kelių dienų V.Gruzincevas jį vis tiek užmušė, o kūną paslėpė. Perplukdė per ežerą ir užkasė duobėje.
Dėl sūnaus dingimo įtarimų kilo berniuko tėvui. Jis pagąsdino Vitalijų, kad kreipsis į policiją, ir taip pasirašė sau mirties nuosprendį. Vyras buvo sumuštas ir sudegintas.
Argi gali normalus žmogus taip padaryti? Pasirodo, gali, nes žino, kad už tai laukia tik nedidelė bausmė. Teismas už dvigubą žmogžudystę gali skirti iki 20 metų, nors retai kam tiek skiria. O kiek žmogžudys bus nelaisvėje? Jeigu skaitote šį straipsnį stovėdamas, tai atsisėskite, nes iš nuostabos nugriūsite. Pasirodo, Lietuvoje vidutiniškai nuteistasis už žmogžudystę pataisos namuose neišbūna nė 5 metų. Toks tas mūsų teisingumas.
Dar viena istorija. Panašiai kaip dabar dėl dingusių dviejų berniukų, prieš porą metų dėl užmušto šešiamečio Valentino ūžė visa šalis. Sukrėsti tėvų elgesio, visi piktinosi, rašė laiškus į redakcijas, tačiau tėvams tai nė motais. Akmeniniais veidais be jokių emocijų jie išklausė nuosprendį ir dabar atlieka bausmę. Teisėjų nuosprendis buvo griežtas: Povilas Ališauskas (47 m.) nuteistas kalėti 18 metų ir 6 mėnesių, o Dalia Ališauskaitė (37 m.) - 14 metų ir 6 mėnesių. Abu nuteisti už tai, kad užmušė vaiką... už blogai rašytas raides. Kairiarankiui šešiamečiui nesisekė mokytis rašto, tai motina su sugyventiniu jį mušė ir trankė po kambarį daugiau nei 6 valandas. Sumuštam mažamečiui buvo įsakyta per naktį sėdėti virtuvėje ant slenksčio. Kai berniukui pasirodė, kad jo augintojai (net nekyla ranka rašyti, kad motina ir patėvis) užsnūdo, jis nusprendė atsiriekti duonos. Tuo metu virtuvėje pasirodęs P.Ališauskas ir užmušė vaiką... Manote, kad motina puolė sugyventinį kumščiais ar verkdama nubėgo į policiją? Pasvajokite... Gyvenamojo namo kieme prie krūmų jie iškasė duobę, vaikutį suvyniojo į maišą ir užkasė. Kad rausta žemė nesukeltų kam nors įtarimų, motina užpylė ant jo šiukšlių kibirą.
Vyresnė D.Ališauskaitės duktė gyvena Ukmergės vaikų globos namuose, nes nuolat buvo sugyventinių skriaudžiama. Negana to, tiek motiną, tiek tą patį patėvį Ukmergės rajono apylinkės teismas už mažametės sumušimą buvo nuteisęs po 6 mėnesius laisvės atėmimo, tik bausmės vykdymą atidėjo 2 metams. Kad per tą laiką kitą vaikutį ne tik sumuštų, bet ir užmuštų?..
Žinant mūsų teisingumą, galima tikėtis, kad po poros metų sugyventiniai vėl susitiks laisvėje. Mat toks yra lietuviškas teisingumo supratimas - teismas lyg ir paskyrė adekvačią bausmę, tačiau pagal Bausmių vykdymo kodeksą, jei nuteistieji gerai elgsis, jiems bausmės laikas ims mažėti ne dienomis, o valandomis. Prieita prie to, kad net iki gyvos galvos nuteistieji turi galimybę išeiti į laisvę.
Dabar jau 22 metų Vytautui Apolianskui teismas skyrė pačią griežčiausią bausmę - laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Tačiau ir šis vyras - ką ten vyras, dar jaunuolis - išgirdęs tokį nuosprendį, irgi net nekrustelėjo.
O planai jo buvo tikrai dideli. Tik nepamanykite, kad jis norėjo mokytis, po to dirbti, užsidirbęs - pailsėti, ir panašiai. Ne - jis norėjo pirmiausia ilsėtis, o kad būtų už ką ilsėtis, reikėjo vogti, plėšikauti. Jo svajonių viršūnė - suburti savo gaują ir tapti šešėlinio Kauno vadu. Ir jis tą svajonę visomis išgalėmis bandė įgyvendinti. Vogė, plėšė, žalojo žmones. Iki to teismo, kai jam buvo skirta bausmė iki gyvos galvos, Vytautas Apolianskas buvo jau 6 kartus teistas.
Teisininkai sako, kad nusikalstamumo mažinimui bausmės dydis beveik neturi reikšmės. Svarbu tik, kad žmogus neliktų nenubaustas. V.Apolianskas už kiekvieną savo nusikaltimą sulaukdavo atpildo, tačiau po kiekvieno teismo griebdavosi vis žiauresnių nusikaltimų. Apie paskutinius net rašyti baisu. Kaune, autobusų stotelėje, spyriu į galvą nužudė 70 metų moterį - už tai, kad ši užstojo jo mušamą draugą. Tą patį vakarą VIII forto bunkeryje sumušė ir mirtinai peiliu sužalojo, o vėliau dar ir padegė devintoką. Už tai, kad šis apkalbėjo Vytauto draugę. Dar po kelių dienų Karaliaus Mindaugo prospekto požeminėje perėjoje V.Apolianskas peiliu perrėžė kaklą keturiolikmečiui. Tai irgi buvusi bausmė neva už tai, kad nepilnametis kažkam pasakė jo gyvenamosios vietos adresą.
Taip teismams nuolaidžiaujant, skiriant simbolines bausmes, jaunuolis tapo žiauriu žmogžudžiu. Gal dabar teismų ar pataisos įstaigų darbuotojai nuolaidžiavimas baigėsi? Anaip tol. Ir jam, ir kitiems nuteistiems iki gyvos galvos ir toliau nuolaidžiaujama. Niekas taip nesirūpina nuteistaisiais, kaip naujoji mūsų valdžia Briuselyje. Niekam nesvarbu, kad nevalgę ir nežinia kur miega benamiai, kad galo su galu nesuduria ir pusiau alkani gyvena pensininkai, kad vaikams trūksta vitaminų, o jų mamoms skaudu žiūrėti, kai suplyšta paskutiniai batai ir nėra už ką nupirkti naujų. Užtat komisija po komisijos važiuoja tikrinti, kad tik ko nors nepritrūktų kaliniams - jie turi būti sočiai pavalgę, švariai aprengti, jiems turi būti minkštai paklota. Atrodo, netrukus net moterys bus į vyrų pataisos namus atvežamos, kad tik vargšams žudikams, prievartautojams, vagims ir plėšikams, "sperma smegenų nespaustų" ir jie nesinervintų. Išprotėję jie tame Briuselyje, ar ką? O gal jie visi daro nusikaltimus ir pasiruošia tam atvejui, jeigu teks iš parlamento keliauti į pataisos namus ar kalėjimą? Nežinai žmogus nė ką galvoti. Jie sako, kad vadovaujasi humanistinėmis idėjomis, kad kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę, asmens neliečiamybę, kad gyvybė yra neatimama kiekvieno žmogaus teisė, ir ši teisė saugoma įstatymo.
Nežinau, kokiu reikia būti humanistu taip kalbant ir visai užmirštant aukos teisę. Ir netiesa, kad mirties bausme potencialių nusikaltėlių neišgąsdinsi. Principas "kraujas už kraują" ar "dantis už dantį" buvo įrašytas Biblijoje ir daug kur jo laikomasi. Aišku, nusikaltimai ir ten neišnyko, bet jų žymiai mažiau.
Bepročių visur yra ir čia nieko nepadarysi. Pas mus, deja, ir bepročiai privilegijuoti. Po žiaurių, nesuprantamų nusikaltimų dažnai pagalvoji, kad tai psichinių ligonių darbas. Jie neteisiami, bet ne vienas jų tai žino ir daro tai, ką sugalvoja. Sovietmečiu psichiatrija buvo naudojama susidoroti su kitaminčiais. Dabar nuėjome į kitą kraštutinumą. Psichinio ligonio, kol jis ko nors nenužudo, be jo sutikimo net į ligoninę nepaguldysi. Taip besiblaškydami nuo vieno kraštutinumo į kitą, žmogžudžius bandydami apsupti gėriu ir meile, pasieksime tai, kad tokios tragedijos, kaip dabar įvyko Kelmės rajone, taps kasdienybe.
Pabaigoje dar viena, gal kiek ir protingesnė informacija - Seimo narė konservatorė Vilija Aleknaitė-Abramikienė Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo Bausmių vykdymo kodekso pataisą, pagal kurią lygtinai iš pataisos įstaigų nebūtų paleidžiami asmenys, teismo sprendimu pripažinti nusikalstamo susivienijimo arba organizuotos grupės nariais. Panašią pataisą pateikė ir socialliberalas Artūras Paulauskas. Jis lygtinio atleidimo siūlo netaikyti ne tik organizuotų grupių nariams, bet ir sunkius nusikaltimus įvykdžiusiesiems.
