Daiva NORKIENĖ
Nuogos moterys palatose, išpuvusios grindys, kibirai vietoje klozetų - tai netolima Švėkšnos ligoninės praeitis. Dėl į gyvulius virtusių mūsų žmonių verkė švedai. Verkė, visa tai iš jų išgirdęs, prezidentas A. Brazauskas. O į neįgaliųjų "švėkšniškių" gelbėjimą buvo įsitraukusi net pati Švedijos karalienė... Kai kas pasikeitė: vienas fermą priminęs skyrius pagaliau virto ligoninės skyriumi. O kas toliau?
"Cenzūra"
Į psichiatrijos įstaigas Lietuvos žurnalistams patekti sunku. O be "gido" - administracijos darbuotojo - išvis neįmanoma. Todėl ir sekame "mielas pasakas" apie pacientų meilę bei neplanuotų gimimų kontrolę, fotografuojame tvarkingus viršininkų apartamentus ir ką tik suremontuotus koridorius... Durys ten be rankenų, "keliai" - be rodyklių. Taigi "netyčia" nuklysti į šalį nuo griežtai nurodyto maršruto ir pasižvalgyti praktiškai neįmanoma.
Mums, "Akistatos" žurnalistams, pasisekė - į Švėkšnos psichiatrijos ligoninę pagaliau patekome vieni, todėl ir žvalgėmės kiek patinka. Atsivėrė unikali galimybė iš šalies stebėti, kas ir kaip elgiasi su dvasiškai neįgaliais pacientais. Ir nors tokiose įstaigose spauda nepasitikima, mūsų tikslas buvo paprastas ir suprantamas: visuomenė turi ir gali žinoti, kaip ir kur gydomi jos nariai.
"Žmogus Niekas" turi teises?
Į Švėkšnos ligoninę žurnalistai susiruošė drauge su Tadu Girčiumi, švedų organizacijos "Pagalba Lietuvai" koordinatoriumi. Šis Šilutės rajone, Natkiškiuose, gyvenantis žmogus psichiatrijos ligoninėje savas ir gerbiamas. Mat per kelerius metus jo ir užsieniečių iniciatyva ligoninę pasiekė labdaros už milijonus litų. Kažką iš vadovybės Tadas lyg ir buvo informavęs, jog vesis "į svečius" žurnalistus, bet ligoninėn patekome gerokai po darbo valandų, tad "gidų", laimei, neturėjome.
Į redakcijos "Ladą" Natkiškiuose įsisodinome Tadą Girčių ir tokį nelaimingą vietinį žmogeliuką. Prieš keliolika parų tas penkiasdešimtmetį perkopęs vyriškis išėjo iš proto, o kad kiek, galėjo ir pasimirti. Gimė jis Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje, tris dešimtmečius gyvena Lietuvoj. Kol buvo sveikas, nepasirūpino tokia "smulkmena" kaip Lietuvos pilietybė ir pasas. Dabar, kai prarado sveiką nuovoką, vargu ar tai jam pavyks. Taigi, anot T. Girčiaus, tapo "Žmogumi Niekuo". Iki tol net kelis kartus veltui kreipėsi į Šilutės medikus, vyriškis ėmė tiesiog akyse silpti. Tą dieną, kai žurnalistai ir Tadas pasiryžo trūks plyš įtaisyti nelaimėlį į Švėkšnos ligoninę, žmogelis vos bepaėjo. Lygiai dvi savaites jis ničnieko nevalgė - manė, kad "visas maistas užnuodytas". Tiek pat dienų ir naktų jis nemiegojo. Nelabai ką suvokdamas krypinėjo po trobą, čia į krosnį nusisvilindamas pirštus, čia maldaudamas sugyventinės parnešti alaus. Diena iš dienos jis gėrė vienintelį nenuodingą skystį - alų, murmėjo tik sau pačiam suvokiamus dalykus, nesiskuto, nesiprausė ir nesišvarino. "Man reikia gydytojo!" - buvo vienintelis dalykas, kurį tas vyras suvokė visiškai blaiviai. Taigi sėdime visi keturi redakcijos automobilyje ir švilpiame į Švėkšną. Vairuotojas ir Tadas priekyje, korespondentė su "Ponu Niekuo" - ant galinės sėdynės. Nors ir labai trokšdamas daktarų, žmogelis sunerimsta, kai imame tolti nuo jo namų. Jis nori išlipti iš važiuojančio automobilio, kuičiasi kažko ir neranda savo maišelyje, pyksta ant šalia sėdinčios žurnalistės ir Tado. Švelniai ir gražiai pavyksta susitarti, iš automobilio jis neiššoka, o pamatęs svetingai šviečiančius ligoninės langus, noriai patraukia į priimamąjį. Nors iš nusilpimo ligonis svyruoja ir vos negriūva, paguldyti jį iškart atsisakoma: "Taigi jis be paso!"
T. Girčiaus iškviesta viena vyriausiojo gydytojo pavaduotojų buvo labai maloni. Ji ne tik atidžiai ir švelniai kalbino sunkų ligonį, ne tik rado galimybę pasielgti žmoniškai, o ne pagal įstatymą, bet ir nesibjaurėjo "Žmogui Niekam" ranką paduoti. Tuoj pat reikalas buvo sutvarkytas, ir mūsų atvežtas vargdienis pagaliau pateko į išsvajotą ligoninę. Tačiau vos tik pro duris išėjo humaniškoji pavaduotoja, pacientas pateko į visai kitokių medikų rankas. Ir štai tada niekieno neatpažinti žurnalistai galėjo kiek tinkami stebėti, kaip čia elgiamasi su protiškai neįgaliaisiais. Viena priimamajame buvusi medikė neteko kantrybės vien todėl, kad pacientas nesugebėjo rišliai paaiškinti, kur mokėsi, kada gimė ir kokį technikumą baigė. "Koks tavo išsilavinimas?!" - plyšojo per visą koridorių, tarytum žmogus būtų ne pamišęs, o kurčias. Kai pagaliau anketiniai duomenys buvo užpildyti, pasirodė terapeutas. Jo darbas - rūpintis fizine dvasiškai neįgaliųjų sveikata. "Kas gi čia?" - apžiūrėjo pūslėtas nuo nudegimų naujokėlio rankas ir nuvyniojo riešą dengusį bintą. Išvydęs didžiulį kruviną beodį plotą, likusį po nudegimo, daktaras aiktelėjo. Aiktelėjome ir mes, žurnalistai.
Terapeutas ligonio žaizdą užklijavo pleistru ir pasišalino. Panašu, kad gydomieji tepalai toje ligoninėje yra šioks toks deficitas. Mūsų palydovas Tadas Girčius "Akistatai" prisipažino ir pats gulėjęs Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje, todėl jos tvarką žinąs ne iš pasakojimų.
- Kai apninka depresija, liūdesys (o kam dabar Lietuvoje linksma?), porai trejetui savaičių atsigulu į Reabilitacijos skyrių pailsėti. Kaip sveikesnis, daug vaikštau, bendrauju su pacientais, domiuosi jų likimais. Kartais pirmas sužinau, kam ir ką skauda, einu pranešti gydytojams, - prisimena pašnekovas dienas ligoninėj. - Dauguma gydytojų čia geri, dėmesingi. Geros seselės. Bet pasitaiko tokių... Kartą atėjau į terapeuto kabinetą pasakyti, jog mano "kaimynui" blogai - raižo pilvą, tris dienas nevalgo. O jis manęs ir klausia: "Kas ten jam? Kur skauda?" Ir nesikelia nuo kėdės. Jeigu žinočiau, kas tam ligoniui, pats padėčiau, o ne pas tokį mediką eičiau.
Pravirkdė A. Brazauską
Į Švėkšnos psichiatrijos ligoninę valdžios vyrai paprastai neužsuka. Nebuvę čia nei V. Landsbergis, nei A. Brazauskas, nei A. Paulauskas, nei R. Paksas. Ligonių artimieji šiurpiausiuose skyriuose taip pat niekada nesilankė ir kokia ten padėtis nežino: neįgalieji dažnai nesugeba papasakoti, o giminaičiai įleidžiami tik į susitikimams skirtus kambarius. Apie tikrąją ligoninės padėtį žinojo tik keli savieji - gydytojai, sanitarai ir slaugytojos. Tad nesunku įsivaizduoti, koks šurmulys kilo po to, kai į plačiajai visuomenei užgintus skyrius pateko T. Girčiaus atsivesti vakariečiai. Švedai filmavo, fotografavo ir verkė. Filmavo ir verkė. Nors tai ir jautrūs žmonės, bet savo gyvenime matę visko. Tad reikia įsivaizduoti, koks turėjo būti lietuviškos ligoninės vaizdas, kad apsiašarotų visiškai svetimi.
Pirmajame moterų skyriuje sunkios pacientės gulėjo baisiomis sąlygomis. Nuo pat ligoninės įkūrimo (1958-ųjų) neremontuotose palatose, tarp purvinų apipelėjusių sienų, gyveno moterys. Grindys išpuvusios, tarp įlūžusių lentų galėjai išsisukti koją, vietoje tualetų palatose stovėjo gamtos reikalams skirti kibirai. Kvapai nenusakomi. Ligonės linguoja, verkia, ūkčioja, meldžiasi. Tos, kurioms sutrikusi nuovoka, išrengiamos nuogos ir uždaromos į grotuotą kameros tipo palatą. Ne tik nuogos! Iš jų atimama patalynė, ir lieka tik niūrios apipelėjusios sienos bei girgždanti, niekuo nepridengta metalinė lova. Kartą Tadas tokias tris nelaimėles nufotografavo ir beregint susidūrė su pacientų "teisių" sargais. Jį ir švedus į kiemą išsivijo vienas psichiatras: "Jūs pažeidėte žmogaus teises! Skųsimės tarptautiniam teismui!" Žmogui beliko prižadėti, kad tokių nuotraukų niekas neišvys (o norėjo parodyti Lietuvos prezidentui), ir gūžčioti pečiais: o neįgaliąsias laikyti nuogas - ne žmogaus teisių pažeidimas? Šiek tiek vėliau užsieniečiai sužinojo, kodėl neįgaliosios laikytos tokiomis sąlygomis: pasirodė, būklei pasunkėjus, jos plėšydavo drabužius. Taigi taupiau jas laikyti neaprengtas.
Prisižiūrėjus tokių vaizdų, užsieniečiams ne tik pasišiaušė plaukai. Jie panoro, kad ir Lietuvos valdžios vyrų oda pašiurptų, todėl tada, prieš kelerius metus, ir įsiprašė pas prezidentą A. Brazauską pasikalbėti. Nepatikėsite, prezidentas klausėsi švedų ir ašarojo. Vietoje dvidešimties skirtų minučių apie Švėkšnos psichiatrijos ligoninę kalbėjosi ištisą pusvalandį.
O paskui viskas staiga pasikeitė: Moterų pirmajame skyriuje buvo atliktas remontas, neįgaliosios "damos" aprengtos. Ir kai kitą sykį švedai aplankė baisiąsias palatas, tos pačios moteriškės, tik dailiai sušukuotos, aprengtos, ant baltų patalėlių sėdėjo ir šypsojosi. Neįgaliosios, o suprato, kaip ir kodėl pasikeitė jų gyvenimas. Beje, kai mudu su Tadu atėjome į švarų ir tviskantį Moterų skyrių, pacientės prilipo prie Tado it prie medaus. Glostė, bučiavo, apsikabinusios verkė ir tarsi Dievui puolė į kojas. Nedrįsdamas atstumti jų dėkingumo ir įžeisti jausmų, vyriškis tylėjo ir šypsojosi. Kažkas iš personalo mums paaiškino, jog daugelis iš minėto skyriaus ligonių niekada nepasveiks ir neišeis laisvėn. Visiškai neįgalios! Jos netgi baigia pamiršti, kas yra laukas, pieva, saulė, nes vasarą neišvedamos pasivaikščioti. Tik nepamiršta savo geradario - glostė mus ir kartojo: "Tadas! Švedai!"
"Bepročio" laiškas karaliui
Švėkšnos psichiatrijos ligoninė - vienintelė Lietuvos institucija, kuriai pati asmeniškai laišką parašė Švedijos karalienė Silvija. Tas laiškas, įrėmintas drauge su Silvijos portretu, dabar kabo ligoninės muziejėlyje. O buvo taip. Kartą viena užsienietė, lankydamasi ligoninėje, vieno neįgaliojo pasiteiravo: "Ko, Antanuk, labiausiai norėtum?" O jis ir sako: "Labiausiai mums trūksta vaistų". Mintis neoriginali: nors visi psichikos ligoniai labai trokšta pasveikti, apie medikamentus ir jų trūkumą jie greičiausiai nelabai ką nutuokia. Tikėtina, jog Antanuką "norėti" išmokė administracija. Tačiau ši subtili gudrybė išėjo į gera. Drebančia ranka vyrukas išvinguriavo laišką Švedijos karaliui. Ir paprašė vaistų. Vakarietė jį išvertė į švedų kalbą ir pristatė į rūmus.
Bėgo dienos, atrodė, kur jau ten linksmesniuose "rūpesčiuose" paskendusiam monarchui rūpės neįgalus lietuvis. Tačiau po kurio laiko, padedant įvairioms organizacijoms, Švėkšną pasiekė milijonų vertės labdara. Ir, žinoma, vaistai. Užsieniečių dėka netrūksta jų ir dabar, o pats Antanas jau seniai pasveikęs ir išleistas namo.
"Kalėjimas"
O dabar - apie skyrius, kurie paprastai nerodomi nei valdžiai, nei svečiams. Be šiurpiojo Moterų pirmojo, panašių ligoninėje yra ir daugiau. Tiesa, pacientai ir pacientės daugiau nesėdi nuogi. Užtat koridoriai! Palatos! Ar tik ne šimtmetį nedažytos grindys ir sienos, apipelėjusios lubos, ištrupėjęs tinkas, klibančios palangės, it kalėjime grotuoti langai. Kai kur jau yra normalios vonios ir šiuolaikiški klozetai. O kitur - it šimtmečio pradžioje. Sovietmečio grupines geležinkelio stočių tupyklas turbūt prisimena ne vienas. Tokios, be pertvarų, išlikusios dažname skyriuje. Kai kur dar gražiau - ant metalinio rėmo uždėtas klozeto dangtis, o apačioje stovi kibiras. Niūru it kalėjime - ir kaip tam dvasios ligoniui pasitaisyti?
Tačiau dėl skurdo nei administracija, nei gydytojai nekalti. T. Girčius sako, jog kalta valstybės politika, kai dvasios ligonis laikomas penktarūšiu žmogum. Kai į Švėkšnos miestelį susiruošia kokia sostinės garsenybė, čia skubiai dažomi namai: po vieną, gatvės pusės, sieną. Ne vienam švėkšniškiui po tokių vizitacijų tekdavo lėkti pirkti panašių dažų ir užbaigti miestelio galvų iniciatyva pradėtą namo "remontą". Gražus ir psichiatrijos ligoninės fasadas. Ne visas, žinoma, o priekinė jo dalis. Kad savi ir užsienio svečiai matytų! O dvasios ligonis gali gyventi ir niūrioje pilkumoje. Tiesa, žurnalistai pastebėjo, jog ligoninėje švaru. Ir klozetai, ir kibirėliai išplauti, tūkstančių kojų dešimtmečiais mintos grindys išgramdytos. Sveikstantiems ligoniams net diskotekos organizuojamos: viename koridoriuje vyrai ir moterys renkasi pasišokti, vakarais groja muzika, surengiamos piešinių parodėlės. Tačiau jeigu dvasios neįgalieji žinotų, kad tokia diskoteka mokesčių mokėtojams tekainuoja šimtinę kitą. Už sunaudotą elektrą ir pusę kultūrinio darbo organizatorės etato! Kai tuo tarpu parodomieji fasadų tepliojimai - šimtus kartų daugiau...
