Mūsų kaimynai vasarą praleidžia užmiesčio sodyboje. Ir atsitiko taip, kad toje sodyboje užsiveisė visa armija pelių ir žiurkių. Ir tokios įžūlios - šmirinėja visur net vidury baltos dienos, nei šviesos, nei žmonių nepaisydamos. Problemai išspręsti kaimynai nutarė įsigyti katiną. Nežinia, kur jie tą katiną gavo, bet, matyt, poniškai augintas - pelių ir žiurkių ne tik negaudo, bet ir paniškai bijo. Tačiau ką gi daryti? Vis dėlto gyvas padarėlis - neišmesi į gatvę. Taip ir gyvena: kaimynas peles vaiko, katinas jas pamatęs net dreba iš baimės.
Neseniai užsukęs kaimynas papasakojo linksmą ir keistą nutikimą. Taigi nuvažiavo jis su visa šeima (aišku, ir katinu) į sodybą. Bet išgerti nėra su kuo - tik moterys ir vaikai. O vienas juk negersi. Tai štai prisėdo jis po dienos triūso prie stalo, pasišaukė katiną, sau įsipylė degtinėlės, o katinui - taurelę valerijono lašų. Taip abu ir pavakarojo.
Išlaižęs taurelę katinas kurį laiką pasivoliojo ant žemės, paskui atsistojo, pasipurtė ir nupėdino į daržinę, kur žiurkių knibždėte knibždėjo. "Tu neįsivaizduoji, - emocionaliai dėstė kaimynas. - Vos įlindo į daržinę, pasigirdo triukšmas, bildėjimas. Po kelių minučių iš daržinės išlindo katinas, dantyse laikydamas negyvą žiurkę. Numetė ją kieme ir vėl įlindo daržinėn".
Rytą prabudęs išėjo kaimynas kieman parūkyti. Tuoj iš daržinės, pro durų apačią, išlindo tingiai rąžydamasis katinas. Ir staiga... pamatė paties iš vakaro sumedžiotą žiurkę. Kaimynas katino isterijos perteikti žodžiais negalėjo. Tepasakė tik: "Vos nuraminau".
