Šalies priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento vadovas generolas Kazys Zulonas, paklaustas, ko tikisi iš ateinančių Gaidžio metų, pirmiausia pabrėžė, kad nors gaidys ir laikomas savotišku ugniagesių-gelbėtojų simboliu, tačiau jų departamentas privalo spręsti ir nemažai kitų uždavinių. Štai nuo sausio 1 dienos prie departamento prijungiamos civilinės saugos tarnybos. Civilinės saugos uždaviniai, palyginus su ankstesniais laikais, gerokai pakito. Tikriausiai niekas nesitiki, kad ant Vilniaus ar kurio kito šalies miesto gali pradėti kristi bombos, todėl žmonės įprato nereaguoti net į kaukiančias sirenas. Teks ieškoti paprastesnių būdų, kaip operatyviai pateikti informaciją apie gresiantį pavojų, nes Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir NATO bei dalyvaujant taikos palaikymo misijose karštuosiuose pasaulio taškuose, galimi teroristų išpuoliai tapo realybe. Terorizmo banga jau atsirito ir į Europą, tad pasiruošimas tokiems atvejams labai svarbus. Tačiau pagrindinėje departamento veikloje daug kas keistis neturėtų. Vilniuje nuolat daugėja aukštuminių pastatų, dideli prekybos centrai dygsta ir kituose miestuose, plečiasi viešbučių tinklas, todėl būtinos prevencinės priemonės, kurios reikalui esant užtikrintų operatyvią didelės žmonių masės evakuaciją.
- Su gaisrų gesinimu kol kas lyg ir susitvarkome,- sakė Kazys Zulonas. - Mūsų varganuose ir užleistuose kaimuose pagrindinės gaisrų kilimo priežastys - netvarkinga elektros įranga. Jau seniai niekas nebesirūpina prieš kelis dešimtmečius įvestos elektros įrangos būkle, nematuoja elektrinės varžos, jau nekalbant apie tai, kad nebeliko kam patikrinti, ar vienišų senukų troboje esanti krosnis yra tvarkinga ir jos kaminas neužsikišęs suodžiais. Visiškai apmirė kadaise aktyviai veikusios Savanoriškos ugniagesių draugijos veikla, tad nebėra kam atlikti elementariausios prevencijos.
Nors šiemet kilo net trimis šimtais mažiau gaisrų, tačiau šis skaičius sumažėjo daugiausia dėl to, kad nedegė durpynai, mažiau buvo padeginėjama žolė. Atrodo, jog šiemet bus šiek tiek mažiau ir žuvusiųjų gaisruose. Nors skaičiuojant tūkstančiui gyventojų Latvijoje ir Estijoje gaisruose žūsta daugiau žmonių, tačiau mums derėtų lygiuotis į Skandinavijos valstybes, kuriose kartu sudėjus gaisrai pasiglemžia maždaug tiek gyvybių, kiek vienoje Lietuvoje. Žinia, jog ten žmonės patys labiau rūpinasi apsisaugojimo nuo gaisrų priemonėmis, o mūsų kaimo gyventojus priversti nusipirkti net tik porą šimtų litų kainuojančius paprasčiausius ugnies detektorius kol kas nerealu.
Jei generolui pavyktų sutikti auksinį gaidelį, kuris tarsi pasakų auksinė žuvelė sutiktų įvykdyti tris jo norus, jis pirmiausia paprašytų, kad užtektų lėšų visiems ugniagesiams-gelbėtojams mokėti normalų atlyginimą, netaikant indeksavimo koeficiento. Antras Kazio Zulono noras - kad tikrai neblogai profesionaliai paruoštos šalies priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo komandos kasmet gautų daugiau modernios technikos ar bent jau galėtų pilnai restauruoti turimą. Galop auksinis gaidelis galėtų Lietuvos ugniagesiams-gelbėtojams parūpinti Europos standartus atitinkančius apsauginius rūbus bei kvėpavimo aparatus, kad jo raudonojo pusbrolio kirčiai su liepsnomis kovojantiems vyrams nebūtų nei skaudūs, nei pavojingi.
