- Aš - kleptomanas, - pareiškė įėjęs lankytojas.
- Labai malonu, - pasikėlė nuo kėdės daktaras. - Tai yra, žinoma, ne visiškai malonu, bet nieko baisaus...
- Vadina mane Romu Šiaulinsku, - prisistatė lankytojas, nepastebimai ištraukdamas iš daktaro kišenės guminį platuką ir slėpdamas jį portfelyje. - Aš turiu įgimtą aistrą vagystėms (į portfelį pakliuvo stetoskopas ir litrinis butelis valerijono). Dieve, ko tik nėra mano namuose: šviesoforas, atsiliepimų knyga iš parodos "Naudingi metodai kovoje su vagystėmis", granitinė kepurė nuo vieno paminklo ir t. t.
Daktaras pakerėtas žiūrėjo į lankytoją, o tas toliau pasakojo istorijas:
- O kartą štai kas atsitiko. Važiuoju aš autobusu. Na, iš pradžių viskas kaip ir turi būti: iš vieno senioko portfelio kalendorių nušvilpiau, iš kitos užsižiopsojusios moteriškės lygintuvą su akumuliatoriumi. Ir staiga įlendu į vieno keleivio kišenę ir ištraukiu pasą. Skaitau: Romas Šiaulinskas...
- Nesupratau, - pertraukė daktaras, - juk jus taip vadina!
- Dabar - taip. O anksčiau mane vadino Aleksandru Vagiliausku. Tai štai, sklaidinėju aš pasą... Antspaudas apie sutuoktuves, adresas... Aš ir nukėblinau ten. Moteris atidaro duris. Aš aiškinu jai, kad esu kleptomanas ir būsiu vietoj jūsų vyro Šiaulinsko. Noriu ją pavogti, kaip daroma Užkaukazėje. Aš, žinoma, maniau, kad ji nesutiks, bet labai apsirikau! Pasirodo, įkyrėjo iki gyvo kaulo jai vyras. Absoliučiai jos nesupranta. Norėjo jį rašytoju paversti, o jis vis kažką išradinėja - tai batus su šildytuvu, tai elektrinius daržovių skutukus. Taip sutiko būti pagrobta. Ir paslapčia pati apsigyveno pas mane. Nuėjau aš į parduotuvę, nuglemžiau fotoaparatą, mane nufotografavo, perklijavo į pasą mano nuotrauką ir tapau Šiaulinsku. Viskas būtų buvę gerai, bet pradėjo ji mane "pjūklinti". Vis neduoda ramybės ir klausinėja, kada aš rašytoju būsiu. Na, nuėjau aš, pasisavinau ruloną popieriaus, kelis rašiklius, spausdinimo mašinėlę. Stalą iš kavinės nugvelbiau. Atsisėdau. Galva tuščia, nors pasiusk! Vėliau sprigtelėjau sau per kaktą. Aš gi - kleptomanas! Kam rašyti, jeigu jau tiek prirašyta?! O leidykloje žmonės kažkokie apkiautę pasitaikė, nieko nepastebėjo. Žiūrėkite, - pacientas ištraukė iš portfelio Romo Šiaulinsko knygą "Raitelis be galvos". - Dovanoju.
- Tokia brangi dovana... - nuraudo daktaras, imdamas knygą į rankas.
- Imkite, imkite! - pradėjo įkalbinėti autorius. - O kad yra bibliotekos antspaudas - niekai!
- Na, gerai, - imdamas knygą pasakė daktaras. - Kokios jums reikia pagalbos? Galbūt hipnozę pabandysime?
- Ne pagalba reikalinga! - atsakė Šiaulinskas. - Tiesiog norėjau su kuo nors išsikalbėti. Tai kaip išpažintis. Aš dabar tvirtai nusprendžiau - laikas pradėti naują gyvenimą.
- Jūs tikras šaunuolis! - kilstelėjo nuo kėdės daktaras ir stipriai paspaudė lankytojui ranką. - Naujas gyvenimas - tai puikus jausmas! Sveikinu jus! - daktaras išėjo iš už stalo ir apkabino lankytoją.
Ant poliklinikos laiptų Šiaulinskas išsitraukė iš kišenės daktaro diplomą ir pasą. Pasklaidė pasą, pažiūrėjo koordinates ir pagalvojo:
- Taip, prieš mane atsiveria naujas gyvenimas! Dabar būsiu diplomuotu Hipokrato tarnu! - dar kartą pažvelgė į dokumentus. - Daktaru Arnoldu Arlausku!
Jis neskubėdamas žingsniavo šalin nuo gydymo įstaigos, pažvelgė į konditerijos parduotuvę, pasiglemžė didelį kreminį tortą ir pasuko naujos savo "aukos" - daktaro žmonos - adresu...
