Liusjenas Lėžė buvo nuteistas 1966 - ais metais už Luko Tarono nužudymą. Jį paleido iš kalėjimo 2005 - ais spalio 3 - ją. Paleido po keturiasdešimt vienerių už grotų praleistų metų . Iki šiol tai pats ilgiausias kalinimas Prancūzijoje. Šiandieną Liusjenas Lėžė yra 69 metų amžiaus ir gyvena Prancūzijos šiaurėje. Tik išėjęs iš kalėjimo jis padavė skundą Europos Žmogaus Teisių komisijai, kad teismas tokį jo kalinimą pripažintų "nehumanišku ir žeminančiu". Vieną dieną vyras vyko į Paryžių susipažinti su teismo sprendimu. Prancūzų žurnalistas Oliveris Robertas keliavo drauge su juo.
Abu vyrai susitiko Orši stotyje. Žurnalistas atpažino buvusį kalinį iš žilų plaukų, įdubusių skruostų ir tankių juodų antakių. Jis buvo su kepure ir vilkėjo juodą odinę striukę. Kai traukinys pajudėjo Lilio link, tarp buvusio kalinio ir reporterio užsimezgė pokalbis. Keleiviai nekreipė jokio dėmesio į Liusjeną Lėžė. Prieš keturiasdešimt vienerius metus visi būtų atpažinę mažojo Luko smaugiką. Dabar jis buvo toks pat keleivis kaip visi, kalbėjo švelniu ir ramiu balsu.
Reporteris nusistebėjo, kad Liusjenas savo kambarį susitvarkęs taip, kaip buvusią vienutę. Gal jis jos ilgisi?! Anaiptol! Be to, jis prisiekęs niekada ten neįkelti kojos. Vyras paaiškino, kad tai buvo padaryta norint parodyti televizijos laidai, kaip jis gyveno kalėjime. Juk šiaip filmuoti vienutes draudžiama.
Žurnalistas pasiteiravo, ar Liusjenas nesijaučia nepritampąs šiuolaikinėje aplinkoje po tokio ilgo kalinimo. Jis atsakė, kad niekada nepažinojęs nei vieno kalinio, kuris būtų adaptavęsis kalėjime.
Reporteris pasiteiravo, kaip Liusjenas leidęs laiką kalėjime. Buvęs kalinys atsakė neakivaizdiniu būdu mokęsis Strasbūre. Iš pradžių jis studijavęs teisę, vėliau filosofiją. Netgi parašęs 700 puslapių disertaciją... Ką dar veikęs? Nieko ypatingo... Kalinimas - baisi moralinė kančia, nes atsiduri toli nuo savo šeimos. Ją matai retai ir tai tik susitikimų kambaryje. Ne vienas kalinys persipjovė venas, negavęs leidimo parvykti į artimo šeimos nario laidotuves... Jis pats apraudojo savo laidojamą brolį apsuptas žandarų.
Reporteris paklausė, ar per tuos keturiasdešimt vienerius metus jis tik tą vienintelį kartą buvo išvykęs už kalėjimo sienų. Ne. Buvę dar du kartai. 2001 - ais ir 2002 - ais metais. Tada jį vežė į teismą, nes jis buvo iškėlęs bylą žurnalistui dėl šmeižto...
Reporterio nuomone, po tiek nelaisvėje praleistų metų buvusį kalinį turėjo ištikti šokas. Juk visa aplinka ir visuomeninis gyvenimas iš pagrindų pasikeitė... Pašnekovo samprotavimus Liusjenas nutraukė šiais žodžiais: "Žinote, per televizorių mačiau visus pasikeitimus. Aš be paliovos domėjausi viskuo, kas vyksta už kalėjimo sienų. Laiko turėjau į valias, todėl daug geriau viską žinojau už tuos, kurie gyvena laisvėje. Sekiau visą informaciją apie pasaulio įvykius. Kiekvieną savaitę gaudavau kalnus laikraščių bei žurnalų ir skaičiau... skaičiau viską!"
Žurnalistas paklausė, iš kur Liusjenas gaudavo pinigų spaudai. Pastarasis net nustebo. Juk kalinimo metu jis dirbęs: užsiiminėjo knygrišyste, gamino žiedus raktams. Be to, šeima visada truputį paremdavo pinigais. Į klausimą, kaip susitvarkydavo su kalėjime neįmanomu seksualiniu gyvenimu, vyras atsakė labai paprastai: "Tai tas pats, kaip pritrūkti tabako. Nėra ir apsieini be jo. Reikia pajėgti susitvardyti kaip bado streiko metu...". "Jūs skelbėte bado streikus?" - nustebo žurnalistas. "Daug kartų. Tai dariau tam, kad mane perkeltų į kitą kalėjimą, kad peržiūrėtų mano bylą ir t. t. Kalėjime tai vienintelis būdas protestuoti. 1969 - ais metais badavau 63 dienas. Lioviausi tada, kai atsistatydino generolas de Golis. Pasikeitus vyriausybei nebebuvo prasmės streikuoti... O 1981 - ais bado streiką tęsiau 75 dienas! Jį nutraukiau, kai buvo išrinktas Miteranas...
Kai žurnalistas paklausė, ar buvęs kalinys tebetiki, kad bus peržiūrėta jo byla, šis atsakė: "Žinoma. Tik ši viltis mane ir palaikė visus tuos metus...". Tačiau Liusjenas Lėžė apėjo atsakymą į klausimą, ar gailisi to, kas jį nuvedė į kalėjimą. Jis sakė, kad jaunystėje svajojo tapti mediku, vesti, sukurti savo šeimą ir gyventi kaip visi... Vienintelis dalykas, kuo jis didžiuojasi, - tai kalėjime įgytu išsilavinimu. Kilęs iš nepasiturinčios šeimos, gyvendamas laisvėje niekada nebūtų baigęs aukštojo mokslo.
Lėžė džiaugiasi, kad jį pažinoję žmonės prieš jį nenusistatę, su juo sveikinasi, niekas jo neplūsta. Tiesa, kartais jis gauna grasinančius anoniminius laiškus, tačiau tokius iš karto atpažįsta ir meta į šiukšliadėžę.
Žurnalistas paklausė, ar ne geriau būtų Liusjenui nutraukti ryšius su žiniasklaida ir likti anonimu? Jis atsakė, kad žiniasklaida juo domėjosi jau du mėnesiai prieš jam paliekant kalėjimą. Be to, jis pats norįs visiems įrodyti, kad nuteistieji ilgiems metams taip pat turi viltį...
"Ar nebijote vieną gražią dieną vėl atsidurti kalėjime?" - paklausė reporteris. Buvęs kalinys atsakė, kad niekada ten negrįš, nes nenusikals. Tačiau laimingas bus tik tada, kai bus peržiūrėta jo byla.
Kai traukinys atvyko į Paryžių, Liusjeno jau laukė televizija. Jį filmavo ir jis džiaugėsi , kad žmonės jį mato... Paskui jie pasuko pas advokatą. Važiuojant pro Paryžiaus teismo rūmus, staiga suskambėjo Liusjeno Lėžė mobilusis telefonas. Skambino jo advokatė. Ji pranešė, kad Europos teismas nepripažįsta ilgo Liusjeno kalinimo nehumanišku. Buvęs kalinys nusivylė ir nuliūdo. "Bet juk neįmanoma, tiesiog nežmoniška išsėdėti kalėjime daugiau negu trisdešimt metų!" - su kartėliu balse šūktelėjo Liusjenas. Pagaliau atvykome į jo advokatės ponios Felis kabinetą. "Šiaip ar taip, galima paduoti apeliaciją", - tarė Liusjenas Lėžė įsitikinusiu balsu. Advokatė nustebo. Ji pasakė nežinanti, ar tai įmanoma, nes nesanti Europos žmogaus teisių specialistė... "Aš garantuoju, kad galima paduoti apeliaciją. Trejus metus studijavau Europos teisę, viską žinau atmintinai..."
Advokatė Felis nežinojo ką atsakyti. O Liusjenas? Jis tą patį vakarą padavė apeliaciją...
