Vienas Medicinos akademijos absolventas buvo paskirtas atlikti praktiką ligoninės Reanimacijos skyriuje. Kartą pavasarį į reanimaciją atvežė vaikiną - nelaimingos meilės auką. Vaikinas kažkuo nuodijosi, bet gydytojams pavyko jį atgaivinti. Dėl viso pikto pririšo jį diržais prie lovos ir praktikantui liepė pervežti į palatą.
Taigi stumia jis lovą su joje pririštu jaunuoliu, šalia lašelinė, bet vaikinas nerimsta - blaškosi, šaukia, kad vis vien negyvens, kad be mylimos merginos jam gyvenimas nemielas ir pan. Na, praktikantui pabodo toks ligonio elgesys ir jis nutarė šį "pamokyti".
- Ak, taip, - sako, - gyventi nenori? Na ir nereikia, tapsi organų donoru... - ir atjungia lašelinę.
Tai gyvybei ir sveikatai nebuvo pavojinga, bet efektyvu. Vaikinas aprimsta. Privažiuoja jie prie lifto. Patekti į reikiamą skyrių galima dviem keliais: iš karto į viršų arba per rūsį, kuriame buvo lavoninė. Įvažiuoja į liftą. Liftininkas praktikanto klausia, kur.
- Į lavoninę.
Vaikinukas išbąla ir pradeda kažką vapėti apie gydytojus žmogžudžius. Nusileidus į rūsį jis jau balsu šaukia:
- Gelbėkite, padėkite! Mane nori nužudyti!
Praeinantys pro šalį medikai mato, kad vyrukui "ne visi namie" (juk diržais pririštas prie lovos). Dar kažkuris mestelėjo: "Nieko, nebijok, tai neskausminga. Viens, ir viskas!"
Vaikinukui, ko gero, pasirodė, jog tai tikrų tikriausias sąmokslas, ir jį apėmė isterija... Kai atvežė į skyrių, "meilės auka" atrodė apgailėtinai - išbalęs lyg popierius, rankos dreba, lūpos kažką nesuprantamo vapa.
Daugiau žudytis nemėgino... Matyt, gyvenimas vis dėlto brangus pasirodė besąs.
