Kalėdų naktis be sniego ir eglutės. Švelni naktis, svaiginanti tropikų kvapais prisotintu brizu.Prajos uostas Afrikoje, Žaliojo Kyšulio Respublikoje. Ši sena Portugalijos kolonija yra viena iš neturtingiausių, labiausiai likimo nuskriaustų šalių.
Tą vėlų 2005-jų gruodžio 24-ios vakarą, kai visi renkasi į bažnyčias mišioms, būrys žmonių meldžiasi prieš kelionę po atviru dangumi... Jų penkiasdešimt, dauguma iš Senegalo. Kai kurie spaudžia prie šonų sukrypusius lagaminus, tačiau dauguma turi pustuščius plastikinius maišelius. Pasigirsta signalas. Visi patraukia link pakrantėje, tamsoje prie pontoninio tiltelio prišvartuoto laivo, tiksliau - 11 metrų ilgio geldos. Šis laivas neturi nei vardo, nei vėliavos, tačiau turi visus slapta nugabenti į Europą. Europa - Eldoradas! Jei viskas gerai seksis, po trijų dienų vyrai atsidurs Kanaruose, ispanų teritorijoje. Prasidės naujas gyvenimas. Šviesesnis ir sotesnis.
Taigi valtis tik 11 metrų ilgio. Laikantis saugumo, normaliomis sąlygomis būtų leidžiama keliauti 8 žmonėms, tačiau dabar šiaip taip susigrūda net 47 keleiviai.
Laivo savininkas liko krante. Kapitono vietoje už laivo vairo stovėjo nepatyręs, mažai apie navigaciją išmanantis vyras. Ir ką gi jis išmanys, jeigu jo amatas - medžio darbai!
Bevardė valtis Kalėdų rytą atsidūrė jūroje ir pasuko šiaurės vakarų kursu. Jeigu oras nesikeis ir jei pasiseks išsilaikyti ne per toliausiai nuo krantų, visi lengvai pasieks Kanarus. Svarbiausia, kad laivo nenuneštų į Atlantą...
Praeina trys dienos, tačiau laivas neatvyksta į Kanarus. Nepasirodo jis nei ketvirtą, nei kitomis dienomis... Kur dingo 47 vyrai? Jie ne vienišiai, namuose paliko nerimaujančias ir žinių belaukiančias šeimas. Ar pavyko jiems slapta iškelti koją Europoje? O gal juos sugavo Ispanijos pareigūnai? Bet kuriuo atveju turėtų būti aišku, o dabar slenka savaitės be jokių žinių...
Laivo savininkas? Jis tikrai žino, kad jo nei skatiko nevertas laivas nepasiekė paskirties punkto, tačiau nekelia jokio aliarmo. Ir kaipgi jis kels?! Liudininkai tvirtina, kad jis gruodžio 26-ąją dingo iš Žaliojo Kyšulio ir daugiau nepasirodė. Kur jis?
Greitai 47 jūroje dingę nelaimingieji buvo pamiršti. Juk tiek daug kitų dramų tarptautiniu mastu... Tačiau jų istorija nesibaigė. Paskutinis epizodas išaiškėjo labai labai toli nuo Žaliojo Kyšulio.
Praslinko keli mėnesiai. Auštant 2006 metų balandžio 29-osios rytui, žvejo laivas judėjo vandenynu Mažųjų Antilų pakrante. Kai saulės pusrutulis išryškino horizontą, žvejys už savęs pastebėjo miglos gaubiamą valtį. Jis priplaukė arčiau ir šūktelėjo. Niekas neatsiliepė. Nenormali, šiurpą kelianti, nelaimę lemianti tyla. Pažvelgus iš arčiau pasirodė, kad tai bangų nešamas ir blaškomas laivas. Stiebas nulūžęs, be vėliavos, o pavadinimas ties jo pirmagaliu negrabiai užtepliotas dažais... Nepaisydamas baimės, žvejys susigretino su laivu ir užlipo ant jo denio -bet tuoj pat siaubo apimtas šoko atgal!.. Visu greičiu ėmė plaukti tolyn ir tuojau įspėjo Barbadoso salos jūrų policiją. Laivas vaiduoklis fantomas buvo už 140 km nuo žemės...
Kai policininkai po kelių valandų įlipo į laivą, jie terado mirtį. Laive buvo vienuolika kūnų - druskos, saulės ir vėjo mumifikuotų lavonų. Ir baisus, jaudinantis kontrastas: iš mirusiųjų tebuvo likę skeletai, o jų rūbai išliko gyvai raudonų, geltonų, žalių spalvų. Lengvi audiniai vietomis buvo įsirėžę į jų kūnus kaip inkrustacija. Lavonai buvo laivo viršuje ir kabinoje. Visur mėtėsi tuščios konservų dėžutės, tušti vandens ir vaisvandenių buteliai.
Iš kur atsirado šis mirties laivas? Visi jo keleiviai buvo afrikiečiai, o pats laivas gerokai aplamdytas. Tikras stebuklas, kad jis nepaskendo... Kūnai buvo taip deformuoti, kad būtų buvę neįmanoma atpažinti, jeigu ne vieno mirštančiojo parašytas laiškelis. Štai ką jis rašė: "Aš esu Sounkaras Diawas iš Senegalo. Metus gyvenau Žaliajame Kyšulyje. Prasti reikalai. Manau, kad neišliksiu gyvas. Maldauju tų, kurie mane atras, mano pinigus nusiųsti mano šeimai. Skambinti mano draugui Ibrahimui." Laiške nurodytas minimo draugo telefono numeris.
Taigi mirusiojo pinigai (1300 eurų) buvo įteikti jo šeimai... Sounkaras Diawas buvo vienas iš tūkstančio afrikiečių, kurie atvyksta į Žaliąjį Kyšulį su viltimi vėliau patekti į Kanarus. Tačiau kaip iš Prajos išplaukęs laivas galėjo atsidurti kitoje Atlanto pusėje už, 5 000 km, prie Karibų? Niekas neišsigelbėjo, todėl niekas nieko nepapasakos. Tik tyrimai po 4 mėnesių bando atstatyti šią makabrišką istoriją etapas po etapo.
Manoma, kad po trijų dienų kelionės laivas buvo netoli Kanarų. Deja, gruodžio 27 - 28 dieną orų sąlygos buvo tokios blogos, kad jie galėjo nukrypti nuo kurso. Toliau jau aišku: laivas atsidūrė atviroje jūroje ir srovė jį nešė tolyn.
Sunku pasakyti, ar dar tebeveikė variklis sausio 6-ąją. Tikriausiai ne. Tą dieną vandenyną sudrebino baisi audra su 150 km per valandą vėjo greičiu ir milžiniškomis bangomis! Tai buvo tropinis tornadas "Zeta". Galima tik įsivaizduoti, kas dėjosi laive. Stebuklas, kad pats laivo korpusas visa tai atlaikė. Atlaikė, tačiau tapo nebevaldomas ir buvo srovės nešamas link horizonto. Sunku pasakyti, ar laive tebebuvo 47 keleiviai. Tikriausiai kai kuriuos nuplovė bangos, sutrumpindamos jų kančias. Kiti liko be maisto ir vandens, su viltimi sutikti praplaukiantį laivą. Tačiau to laivo vis nebuvo... Vyrai pradėjo mirti vienas po kito. Gyvieji mėtė mirusiuosius per bortą, kol patys nebepasikėlė...
Kai kurios aukos identifikuotos. Jų artimieji reikalauja teisingumo. Laivo šeimininkas dabar ieško Interpolas. Anksčiau ar vėliau jis bus surastas ir nubaustas.
