Istorikas, prieš gerą dešimtmetį aktyviai sujudinęs visuomenę domėtis tuomet nauju faktu, esą Marijampolės kapinėse yra palaidotas Rusijos įžymybės Vladimiro Lenino nesantuokinis sūnus. Istorijos mokytojas, daugeliui Marijampolės 5-osios vidurinės mokyklos moksleivių "įkalęs" į galvą, kad net ir mokytojas nėra "proto bokštas", tad ko norėti iš mokinio... Žmogus iš anapus ekrano, dalyvavęs beveik visuose televizijos žaidimuose, ne kartą laimėjęs ir todėl puikiai žinomas bet kuriame Lietuvos kampelyje. Visa tai - apie marijampolietį Benjaminą Mašalaitį (47 m.), kuris mielai sutiko pabūti "Akistatos" pašnekovu.
- Nors teležaidimuose dalyvauja vis daugiau žmonių, vis dėlto didžiajai daugumai dar labai smalsu, kokia gi yra tų žaidimų "virtuvė" - juk ne viską, kas vyksta filmuojant, vėliau pamato žiūrovas...
- Tokiems smalsuoliams, žinoma, geriausia tos "virtuvės" privalumus ir ydas patirti patiems, kad susidarytų išsamus vaizdas ir nesijaustum apkalbantis teležaidimų organizatorius bei vedėjus. Reikia ten važiuoti, ir viskas bus aišku. Galiu pasakyti tik tiek, kad televizijos žiūrovui tie žaidimai atrodo pramoga, o dalyviams ir žiūrovams salėje - varginantis darbas. Būna, kad filmuojama ne vieną valandą, ruošiamasi iš karto trims laidoms. Pabandykite įsivaizduoti, kiek įvairiausių emocijų pasikeičia per tokią turiningą dieną. Neslėpsiu - būna studijoje ir trankymųsi durimis, ir keiksmažodžių išsekus kantrybei.
- O tų keiksmažodžių gal būna dėl organizatorių ar žaidimų vedėjų klastos, neteisybės?
- Na, pavyzdžiui, vieno žaidimo pradžią reikėjo perfilmuoti vien dėl to, kad pradėjo strigti kompiuteriai, o aš reikiamu momentu dar ir nepamojavau ranka, kaip nurodoma atsisėdus ant "Kas laimės milijoną?" dalyvių kėdžių. Kompiuterius tvarkė apie pusvalandį. Man buvo pasakyta, kad nebesėsiu prie stalelio, nors atsakiau greičiausiai. Paskui - jau vėl sėsiu. Kas belieka, kai jau būni nusiteikęs? Tik keiktis! Žinoma, žiūrovams tai nerodoma, bet ne vienas dalyvis išvedamas iš pusiausvyros dar iki žaidimo, todėl vėliau, jau žaidžiant, patirtoji nuotaika savo atsiima. Kartais būna toks nuotykis - dalyvauti esą netyčia pakviečiami visi patyrę žaidėjai.
- Kas, jūsų nuomone, pasikeitė žaidime "Kas laimės milijoną?" pakeitus jo vedėją?
- Pats didžiausias pasikeitimas - vedėjas Vytautas Kernagis "užvestas" daryti šou, kuo daugiau kalbėtis su dalyviu ne į temą, užtempti laiką, kad kuo mažiau žaidėjų atsisėstų prie stalo. Manau, tai susiję su žaidimo organizatorių galimybėmis dalinti prizus. Pasižiūrėkite patys - užsienio šalių (Rusijos, Vokietijos) žaidėjų, dalyvaujančių tokiame pačiame žaidime, per tokį patį laiko tarpą prie stalo pabūna trys keturi, o pas mus? Dar ir žaidžiant prie vedėjo Henriko Vaitiekūno pasikeisdavo daugiau, o pastaruoju metu - vos du. Beje, noriu pagirti H. Vaitiekūną, kad jam esant žaidimą buvo galima laikyti pačiu maloniausiu. Turiu minty tik žaidimo atmosferą ir žaidėjo savijautą sėdint prie stalelio. Henrikas - kultūringas, ramus, "nekandantis", be reikalo laiko netampydavęs žmogus, nors iš pradžių atrodė, kad užmigdys dalyvius. Bet jau visai kita kalba būtų apie šio žaidimo klausimus.
- Kokia prasme? Jie sunkiausi?
- Nenoriu nieko įžeisti, bet kartais klausimai būna tokie, kad peršasi mintis, jog juos sudarinėja debilai. Neretai pati klausimo formuluotė būna labai jau įmantri, nesuprantama. Paskui paaiškėja, kad atsakymą žinojai, tik nesusiorientavai. Antra vertus, dauguma klausimų yra beverčiai: anokio čia dalyvio intelekto reikalauja klausimas apie Kernagio šuns vardą ar dainininko Paškevičiaus žmonos vardą. Jeigu domiesi šiais žmonėmis, skaitai apie juos spaudoje, tai gal ir įsiminei. O manęs visokių artistų, manekenių gyvenimai nedomina, tai man tokie klausimai - peilis. Nors deklaruojama, kad dauguma mūsų teležaidimų skirta intelektualams, tačiau aš ginčyčiausi - negi nesi intelektualus, jeigu nežinai tų vardų? Esu jau skaičiavęs ir Prezidentūros laiptelius, ir Vilniaus katedros kolonas. Dabar juokiuosi, kad vis laukiu klausimo, kiek yra plaukų prezidento Valdo Adamkaus šuns uodegoje... Ir trečia, labai pikta, kai reikia išrinkti teisingą atsakymą iš... trijų teisingų! Man taip buvo gavus klausimą apie geriausią visų laikų krepšininką. Pasiūlymai: Arvydas Sabonis, Modestas Paulauskas, Šarūnas Marčiulionis. Na, juk yra buvę įvairiausių rinkimų (skirtingų organizatorių, skirtingu laikotarpiu) ir visi jie pelnę šiuos vardus. Man padėjo salė. Gerai, kad dauguma žiūrovų buvo moksleiviai - jiems, pasirodo, geriausiai žinomas tik Sabonis, tai jį ir įvardijo. Atsakymas tenkino žaidimo organizatorius. Po žaidimo su vedėju dar ilgai diskutavome apie tai ir abu stebėjomės. Taip ir yra: kuo daugiau žinai, tuo sunkiau renkiesi, svarstai.
- Jeigu klausimas lieka neatsakytas arba jūsų netenkina atsakymas, ar grįžęs namo vis dar ieškote tikrojo atsakymo?
- Būtinai. Būna, kad ir po dvi paras kuičiuosi dėl to atsakymo. Kebliausia, kad kartais skirtinguose šaltiniuose gali rasti skirtingus atsakymus į tą patį klausimą. Iš čia ir ta painiava. Ir dar įdomu tai, kad dažniausiai pirmieji teležaidimų klausimai būna painūs, sunkūs, su dviprasmybėmis, tačiau įvertinti mažesne suma. Jeigu juos praeitum, vėliau būtų lengviau. Kartą po žaidimo "Kas laimės milijoną?" turėjau galimybę peržiūrėti visą parengtų klausimų paketą - sekėsi puikiai ir lengvai priėjau prie pusės milijono ribos. Žaidžiant, kai jau filmuojama, tokios galimybės nesimėto. Be to, nuo senų laikų žinomiems marijampoliečiams ir kitiems teležaidimų "vilkams" neretai tiesiog neleidžiama pasireikšti.
- Ką dalyviai kaltina po žaidimo, kai žaidžiant jiems nesiseka?
- Juokiuosi iš tų, kurie sako, kad nežinojo, nes jautė kamerų baimę, varžėsi publikos ar buvo "sudirbti" vedėjo. Aš mėgstu sakyti: jeigu jau žioplas, tai nesvarbu - studijoje ar namuose. Tiesa, kartais būna tiesiog ne ta vidinė nuotaika arba išsemia, išderina dar iki filmavimo.
- Kaip jūs taip dažnai patenkate sėsti į žaidėjo kėdę - juk negalite taip dažnai pataikyti į televiziją kviečiančio bilieto?
- Pats nesu nusipirkęs nė vieno bilieto. Tiesiog važiuoju į studiją, kaip daro ir kiti teležaidimų mėgėjai, ir laukiu savo šanso. Patenku atsakęs į klausimą, kai vedėjas klausia salėje sėdinčių žiūrovų. Gal kokius keturis kartus važiavau žaisti su bilietais, kuriuos man patikėjo juos nusipirkę žmonės. Tai buvo mano pažįstami - nebūtinai marijampoliečiai. Su nepažįstamaisiais neprasidedu, nes gali kilti problemų po žaidimo. Tokių pasiūlymų tikrai atsisakau, jeigu niekas to žmogaus nerekomendavo. Už pažįstamųjų pasiūlytus bilietus atsiskaitau įvairiai - tariamės, deramės, nes iš anksto žinomos taksos tikrai nėra. Du žmonės, davę man bilietą, tiesiog taip ir pasakė: esą kiek pats duosiu, tiek ir užteks.
- Na, negi sakysite, kad žaidžiate ne dėl pinigų?
- Gal jums ir sunku patikėti, bet tikrai ne dėl pinigų. Ir ne dėl azarto - net negalėčiau savęs vadinti azartišku žmogumi. Žaidžiu, nes tai man tapo gyvenimo būdu. Kartais sėdėdamas žaidėjo kėdėje ir galvodamas apie atsakymą net negirdžiu, kokios vertės tas klausimas. Man rūpi žinoti savo galimybes, nuolat atrasti kažką nauja, nuolat pasitikrinti save. Žinau ne vieną tokių žaidėjų, kurie keletą metų ištisai sprendė kryžiažodžius žurnaliukuose, o paskui pradėjo važinėti į teležaidimus. Aš niekada nebuvau "ligotas" kryžiažodžių sprendėjas - sprendžiau tik tada, kai bene prieš dešimt metų panorau dalyvauti Arūno Valinsko tuomet pradėtame rengti žaidime "Taip ir ne". Į jį buvo galima patekti įveikus atitinkamą kryžiažodį. Kai supratau, kad bet kokiam kryžiažodžiui neprireikia nė 20 minučių, man jie tapo nebeįdomūs. Tuomet pats pradėjau juos sudarinėti. Tai man vienas iš didžiausių malonumų ir dabar.
- Ar turite gėdos jausmą, jeigu nesiseka, ir ar jaučiate baimę suklupti ties nesunkiu klausimu?
- Gėdos jausmo tikrai nesu praradęs. Laimei, istorijos, mano specialybės, klausimai man nėra iškrėtę kokių nors kiaulysčių. Po nesėkmių, parodytų per televiziją, mano mokiniai nereplikuoja. Tik apie filmukus manęs klausė, kodėl nežiūriu, kai buvau gavęs šios srities klausimą. Atsakiau, kad man nuo tų filmukų - alergija. Žinau vieną - "Na, palauk!" - ir man gana.
- Didžiausias jūsų laimėtas prizas - automobilis?
- Taip, 1999-ųjų pabaigoje teležaidime "Žodžių mūšis", kurį vedė Giedrius Masalskis, laimėjau automobilį "Fiat Punto", kuriuo tebevažinėju ir dabar. Iš principo nepardaviau. Tiesa, prisiminti peripetijų, kaip sunkiai jį atsiėmiau, tikrai nenoriu... Prieš kelis mėnesius likau patenkintas ir išloštais 5 000 litų žaidime "Šeši nuliai - milijonas". Beje, šis žaidimas rimčiausias, mažiausiai klaidų. Nepykina manęs ir Valinsko replikos - reikia tos "druskos", ypač žiūrovams. Kita vertus, kol jis šneka, kartais užuominomis ir atsakymo link pastūmėja. Tik anksčiau, kai Valinskas vesdavo "Taip ir ne", su juo dar ir pabendraudavome, o dabar šis vedėjas studijoje matomas tiek pat, kiek ir televizijos žiūrovams. Vos baigėsi žaidimas, vedėjas pradingsta. Pamenu, kaip smagiai gyvendavome "Taip ir ne" laikais - vykdavome su šeimomis, vyraudavo labai šilta atmosfera, į žaidimą įtraukdavo daug žaidėjų vienu metu.
- Tuomet kuris žaidimas "nerimčiausias"?
- Žaidimų "vilkai" sako, kad ne visai švari yra "Kas laimės milijoną?" "virtuvė". Pats niekada nesusigundžiau pabandyti laimės Lietuvos televizijoje buvusiame žaidime "Veto", nes ten klausimai buvo labai jau akademiniai, reikalaujantys susikaupimo, o vedėjas lįsdavo žaidėjams į širdį, tarsi tai žaidime ir būtų buvę svarbiausia. Kol kas nepatinka ir per Baltijos TV pradėtas "Domus" - tai tarsi nebylių, o ne intelektualų žaidimas, kaip reklamuojama.
- Ko gero, net ir prizais jau esate apsirūpinęs - juk namuose jų turite daug. Ar gautus prizus kaupiate ir ateityje galbūt įrengsite muziejų, ar išdovanojate, parduodate?
- Buvo visokiausių variantų. Argi laikysi namuose šešis vienodus virdulius ar aštuonis laikrodžius? Arba kam man vienam reikalingi keturi agregatai kurmiams baidyti? Ir išdalinu, ir išdovanoju, būna, kad ir parduodu arba iškeičiu tuoj po žaidimo. Garų surinktuvą ir keletą kitų daiktų esu padovanojęs savo uošvei. Dviguba nauda! Man pats geriausias prizas - kelionės. Izraelis, Tunisas, Ispanija, Prancūzija, Graikija, Vengrija - visa tai pamatyta po pergalių teležaidimuose.
- Ar manote, kad vyrai yra protingesni už moteris, todėl vyriškos lyties dalyvių teležaidimuose daugiausia?
- Taip nemanau, nes gyvenime esu sutikęs daug ne tik protingų, bet ir gudrių moterų. O vyrai yra suktesni. Galbūt todėl susidaro įspūdis, kad jų daugiau protingų.
- Gal puoselėjate svajonę kada nors pažaisti užsienio šalių organizuojamuose teležaidimuose?
- Visai norėčiau, tik lietuviams nepalanki atrankos sistema. Kokius šešis kartus teko būti žiūrovu panašiuose žaidimuose Olandijoje. Įspūdžiai tikrai malonūs.
- Ačiū už pokalbį ir linkime naujų pergalių žaidimuose.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- Benjaminas Mašalaitis prizų nukrentant iš dangaus nelaukia
