Keistos tai kapinės. Vieni kūnai nuogi, kiti aprengti, vieni pridengti lapais, kiti - plastikinėmis plėvelėmis ar metalo plokštėmis...
"Lavonų ferma"
Kokia unikali laboratorija! Pusantro hektaro plote dešimtys lavonų palikta ypatingomis irimo sąlygomis. Koks šio sumanymo tikslas? Padėti medicinai tiksliau nustatyti mirties laiką ir priežastis. Tai tarytum žvilgsnis į pasaulį, iš kurio negrįžtama.
Knoksvilis
"Privati nuosavybė", "Įeiti draudžiama" - dešimtys tokių afišų supa visą teritoriją. Atsitiktinai čia atsidūręs asmuo tarytum įspėjamas, kad visa, kas vyksta pusantro hektaro plote už dviejų metrų aukščio dvigubos tvoros su spygliuota viela viršuje, yra ne jo reikalas. Akivaizdu, kad netikėti atvykėliai čia nelaukiami...
Čia visur jaučiama smarvė!
Nors ir retai, kartais sunkia grandine užrakinti vartai atsiveria ir įleidžia lankytoją.
Tylą trikdo tik paukščių čiulbesys. Iš pradžių lankytojas, be idiliškos panoramos, kurią vietomis paįvairina eglės ir beržai, nieko ypatingo čia neišvysta. Tačiau labai greitai viena detalė - kvapą gniaužianti smarvė - nutraukia žavėjimąsi. Atrodo, kad ta smarvė skverbiasi į kūną visomis odos poromis ir jį nuodija! Aštrus salsvas pūvančios mėsos tvaikas... Alėjos vingyje žvilgsnis užkliūva už plastikinės plėvelės po medžiu. Iš tolo atrodo, kad ji dengia krūvą lapų ar šakelių. Po kelių žingsnių paaiškėja, kad tai susirietusio žmogaus kūnas!
Toliau - akmenimis prispaustas audinio gabalas. Vėjas atvertęs vieną jo kampą, iš po kurio kyšo nuo blogų orų parudavusi kaulėta pėda. Kur benukryptų žvilgsnis, visur jis susiduria su naujais košmariškais vaizdais. Nuėjęs kokį šimtą metrų su siaubu suvoki: šiame lauke - dešimt, dvidešimt, trisdešimt, o gal net keturiasdešimt lavonų! Suguldyti įvairiose padėtyse maždaug kas septyni metrai, jie atskleidžia siaubingą savo gedimo vaizdą. Štai šis su išdraskytais viduriais - tikra puota kirminams, o anas skeletas po lapų danga jau laukia, kada pavirs dulkėmis. Į medžio kamieną atremta neatpažįstama, tačiau su labai gerai išsilaikiusiais šviesiais plaukais moteris virtusi mumija. Nuogi ir aprengti, pridengti audeklo gabalu, metalo lakštu, medžių lapais, šakomis ar polietileno plėvele, iš įvairiausių medžiagų sukaltuose karstuose ar tiesiog automobilių bagažinėse, visi šie numirėliai, atrodo, sudaro dalį makabriško, nesveikų smegenų žmogaus sukurto filmo. Permatomi ir suglebę, su knibždančiais kirminais pilvų ertmėse, visi jie paveikia taip, kad norisi kuo greičiau atsibusti iš šio košmariško sapno. Deja, to negali būti, nes visa tai realu!
Tad kur mes esame? Serijinio žudiko buveinėje? O gal pamišusio mokslininko laboratorijoje po atviru dangumi? Jokiu būdu ne.
Alėjos gale pasirodo vyras ir pasuka žurnalistų link. Jis ištiesia jiems savo tvirtą ranką ir paklausia:
- Jus vargina kvapas? O aš jo jau seniai nejaučiu.
"Niekas man taip nepataiso nuotaikos, kaip geras lavonas"
Nuoširdi šypsena, rami senuko eisena. Šis septyniasdešimt dvejų metų amžiaus žilas, ežiuku kirptais plaukais žmogus viskuo atitinka simpatiško ir atsipalaidavusio amerikiečio tipą. Tai Viljamas Basas. Jo aistra - lavonai. Šiai mokslinių tyrimų vietai, vadinamai "Lavonų ferma", jis vadovauja nuo 1972-ųjų. Tai vienintelė vieta pasaulyje, kur vyksta makabriški tyrinėjimai, leidžiantys kriminologijos mokslui daryti pažangą.
- Aš nemėgstu mirties, - patikslina Viljamas Basas, - tačiau kai suskamba telefonas ir pareigūnams prireikia manęs, kad apžiūrėčiau šalikelėje rastą kūną, pasijuntu kaip su sparnais. Niekas man taip nepataiso nuotaikos, kaip geras lavonas.
Pasiteiravus, kur slypi šios keistos veiklos šaknys, vyras atsako neabejodamas. Viskas prasidėjo 1954-aisiais, kai jis, antropologijos studentas, suprato savo mokslo svarbą policijai. Jam atrodė, kad ypač daug žada osteologija (mokslas, tiriantis kaulus).
- Tenesio universitetas man davė visišką laisvę kuriant savo discipliną - kriminalinę antropologiją. Niekada nebūčiau galėjęs to padaryti kur nors kitur. 1972 metais aš nuėjau pas direktorių ir pasakiau, kad man reikia žemės ploto, kuriame galėčiau palikti kūnus tyrimams. Jis man suteikė visišką laisvę...
Taip gimė "Lavonų ferma", kurioje beveik trisdešimt metų Viljamas Basas tyrinėja pomirtinius procesus. Ištyręs visas aplinkybes, jis neklysdamas gali pasakyti, kuris kūnas išbuvo dvi savaites vandenyje, kuris keletą mėnesių buvo užkastas, o kuris iro tiesiog lauke. Tarytum norėdamas tuo įtikinti, V. Basas nusiveda žurnalistus pro giraitę prie didžiulio metalinio dubens ir pakelia jo dangtį: vandenyje mirksta baisus, išpampęs kūnas.
- Jau dvi savaitės jis čia. Violetinio atspalvio dėmės charakteringos kūnui, gendančiam vandenyje...
Jo bandymų tikslas - aprūpinti tyrimų darbuotojus tiksliais palyginamaisiais pavyzdžiais.
- Irimo procesas vyksta ta pačia tvarka, - aiškina V. Basas. - Pirmiausia pradeda irti kūno audiniai. Tai vadinama puvimu. Pirmasis ženklas - tai žarnyno srities dekoloracija. Paskui kūnas nebetenka kraujo ir pradeda pūti. Štai tada įsikiša smulkūs gyvūnai...
Suprantama, šis procesas varijuoja priklausomai nuo aplinkos ir temperatūros. Kaip tik tai ir yra Viljamo Baso tikslas - sukurti visus įmanomus ar įsivaizduojamus scenarijus, kad būtų galima nustatyti tikslų mirties laiką.
- Dažnai visų tyrimų raktas - nustatyti, kokiu momentu buvo nužudytas tas ar kitas asmuo.
Lervos ir vabzdžiai jam jokia paslaptis
Iliustruodamas savo žodžius, mokslininkas papasakoja mažosios Kristal ir jos tėvų, rastų nužudytų 1993 metais Misisipyje, istoriją. Prieš dvejus metus mergaitės tėvas buvo pasirašęs savo gyvybės draudimą, kuriuo jo dingimo atveju turėjo pasinaudoti Kristal. 1993 metais dingus visai šeimai, į savo kišenę tą didžiulę pinigų sumą įsidėjo senelis. Suprantama, policija jį įtarė, tačiau aukos buvo surastos labai vėlai ir nebuvo įmanoma tiksliai nustatyti jų mirties datos. Taigi senelį apkaltinti buvo neįmanoma. Štai tada pasirodė Viljamas Basas. Misisipės ir Tenesio klimatas vienodas. Didelę patirtį turįs antropologas nustatė, kad triguba žmogžudystė įvykdyta lapkričio 16 dieną, tai yra lygiai mėnuo prieš atrandant aukas. Kaip tik lapkričio 16 dieną senelis lankėsi ten, o grįžęs į namus teigė nieko neradęs! Vėliau teismas senukui skyrė mirties bausmę. Dabar jis mirtininkų kameroje laukia, kol ji bus įvykdyta.
- Mano darbas neapsiriboja vien kūnų stebėjimu, - patikslino V. Basas.
Ir tikrai, lervos ir vabzdžiai įvairiose kūno gedimo stadijose taip pat leidžia nustatyti tikslią mirties datą.
- Jeigu kūnas yra atvirame ore, - aiškina V. Basas, - vabzdžiai padeda pranykti kūno audiniams. Jie deda savo kiaušinius, iš kurių išsirita lervos... Jeigu jūs ant lavono radote tuščių kokonų, galite drąsiai teigti, kad praėjo mažiausiai dvidešimt viena diena nuo mirties.
Viljamo eksperimentų dėka surastas nusikaltėlis
Viljamas Basas mosteli ranka link uždangalo, po kuriuo, akivaizdu, knibžda daugybė vabzdžių - girdėti dūzgimas, audinys banguoja. Mokslininkas prityla ir savo pasakojimą tęsia tada, kai žurnalistai eina pro žolėje tysantį skeletą.
- Mano mėgstamiausia sritis - kaulų studijavimas, - patikliai sako jis. - Beje, ar aš jums pasakojau apie Letą Rutreford? Dėl jos istorijos aš ištisas naktis nemiegojau...
1992 metais V. Basas gauna bylą, kurią pareigūnai seniai padėję į šalį. Jauna mergaitė dingo 1991-ųjų gruodį, o jos kūnas buvo rastas tik po gerų metų labai pasikeitęs. Aukos motina sužinojo apie V. Baso tyrimus ir susisiekė su juo. Šis liepė iškasti nelaimingosios palaikus, nuvalė nuo kaulų paskutinius raumenų likučius ir tuojau pat pastebėjo, kad vienas šonkaulis įskilęs. V. Basas neabejojo - Leta Rutreford nudurta... Po cheminės šonkaulio analizės mokslininkas rado cerio pėdsakų - šios medžiagos yra įrankio, naudojamo keraminiams peiliams aštrinti, sudėtyje. Tokie įrankiai nėra dažni. Policija ėmėsi darbo ir vieną tokį surado pas mergaitės pusbrolį. Per tardymą įtariamasis prisipažino...
- Fermoje, - priduria antropologas, - žmonės reaguoja labai įvairiai. Vieni net suserga, o kiti paprasčiausiai smalsauja. Yra ir tokių, kurie šį centrą norėtų uždaryti. Iki šiol jiems to nepavyko padaryti. Tuo geriau, nes aš turiu dar daug ką sužinoti.
300 asmenų testamentu jam paliko savo palaikus
Nors galėtų džiaugtis ramiu pensininko gyvenimu, V. Basas nesiruošia atsisakyti šio darbo. Paklaustas, ar spėja prisirišti prie šių makabriškų "svečių", pas jį išbūnančių po metus, jis nusišypso ir prisipažįsta esąs laimingas, kad "Lavonų ferma" visada pilna. Jau 300 asmenų testamentu jam paliko savo palaikus. Prie šių prisideda neatpažinti, mokslui skirti kūnai. Visų dingusiųjų kaulai baigs savo kelią nedidelėse dėžutėse su etiketėmis. V. Basas jas saugo ir brangina.
- Aš nemėgstu laidotuvių ir gedulo, - sako garsus antropologas ir priduria: - Tačiau, kaip ir visi kiti, turėjau atsiimti savo dalį. Mano dvi pirmosios žmonos mirė vėžiu. Aš pats norėčiau būti palaidotas pušiniame karste, kaip darydavo seniau. Po kurio laiko mane galėtų iškasti ir pasižiūrėti, kas atsitinka kūnui pušiniame karste. Tai tyrimas, kurio pats niekada neatlikau.
Kūnų arba lavonų ferma yra vienintelė pasaulyje. Niekur daugiau mokslininkai neturi atviro lauko, kuriame galėtų studijuoti realius lavonų irimo etapus.
1994 metais Viljamo Baso "Lavonų ferma" atvėrė duris visuomenei. Čia lankėsi ir amerikiečių rašytoja Patricija Kornvel. Apie tai ji parašė romaną, kuris tapo labai populiarus daugelyje šalių. Pa. Kornvel atsidėkodama padovanojo Viljamui Basui 150 000 frankų (apie 75 000 litų). Antropologas už šiuos pinigus nusipirko nedidelį naują sunkvežimį lavonams vežioti ir naujų darbo instrumentų.
