Perskaitytas Egidijaus Aleksandravičiaus straipsnis “Galia ir netvarka” (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_154435) dar sykį pabrėžė vieną iš pačių pagrindinių žmones skirstančių ypatybių. Ne, tai nei turtas, nei amžius, nei snobizmo lygis. Ši ypatybė tokia fundamentali, kad bent jau man žinomose kalbose jai net nėra tikslinio žodžio.
Gal kalbininkas Bronys Savukynas tokį pasiūlys, o kol kas teks apsieiti su mano gremėzdiška versija - “nenuoboda”. Ateities žodynuose tai gal bus apibūdinta taip: “Sugebėjimas iškęsti besikartojančias bereikšmes arba žemo reikšmingumo diskusijas. Pripratimas prie tokių diskusijų, kraštutiniais atvejais mėgavimasis jomis. Nuoboda - jos priešingybė, nenuobodos stoka”.
Skubu pabrėžti, kad E. Aleksandravičiaus straipsnis šią žmones skirstančią ypatybę pabrėžė atvirkštine prasme. Straipsnis ne apie Paksogeita! Apie Paksogeitą seniai jau nieko nebeskaitau, užtai atsirado daugiau laiko pasivaikščiojimams po gamtą. Tačiau, atrodo, šie pasivaikščiojimai gali vėl sutrumpėti. Aleksandravičiaus straipsnis rodo, kad nenuobodos lygis senka. Truputį net gaila. Kaip tik artėja pavasaris, atbunda gamta, o štai Aleksandravičius apsunkina galvą tikromis, o ne išgalvotomis problemomis.
Bent trumpam vertėtų pertraukti ironišką toną. Mano, kaip ir daugelio kitų, be abejo, ir Aleksandravičiaus nuobodos laipsnis Paksogeito tema taip užaugo, kad be ironijos sunkoka ta tema ką beištarti. Tai negerai. Ironija yra nebloga apsauginė priemonė, kai kuriais atvejais tiesiog būtina. Manau, visi atsimename, kaip ironija padėdavo okupaciniais metais. Tačiau tada ironijos reikėjo apsiginti nuo okupanto primestos aplinkos. Dabar nuo mūsų pačių sukurtos.
Neieškokime kaltų kitur. Nereikia pasiduoti ir perdėto sureikšminimo iliuzijoms. Negi trūksta mums tikrų problemų?
Vieną jų įtaigiai pristato Aleksandravičius minėtame straipsnyje. Ji sudėtinga, esminė ir tikrai nelengvai sprendžiama.
Joje susikerta paveldo saugojimo, biurokratijos savęs sureikšminimo, paperkamumo ir ekonominės laisvės problemos. Kad problema reali, besitęsianti ir, ko gero, šiuo metu gilėjanti, rodo konkretūs pavyzdžiai, kurie sudarkė mūsų aplinką. Prieš mūsų akis sunyksta serijinės statybos kareivinės, nes jos mat “neliečiamas paveldas”, o XVIII amžiaus pastate pačioje Vilniaus Rotušės aikštėje iškertamas visas frontonas ir pakeičiamas stiklo siena arba prieš Arkikatedrą statomas tamsiu stiklu blizgantis “City Park” viešbutis. Ir tai vis su paveldo saugotojų palaiminimu. Jie savo ruožtu teigs, kad dėl vienos ar kitos priežasties buvo bejėgiai. Bet jei tikrai taip reikia paaiškinti, kodėl vienu atveju jų galia tokia didelė, kad sugeba “apginti” carines kareivines nuo tų, kurie norėjo jas pritaikyti šių laikų reikmėms, o kitu tokia menka, kad negali apsaugoti paties Senamiesčio centro. Reikia ne tik paaiškinti, bet ieškoti būdų šias priežastis pirma įvardyti, po to stengtis pašalinti. Būtent šitą diskursą, neduodamas man ir bent keliems kitiems ramybės, mezga Aleksandravičius.
Geras straipsnis, bet abejoju, ar jis sugebės prasiskverbti pro Paksogeito pseudoproblemų miglą. Mat nenuoboda tarp žmonių ir žmonių grupių vis dėlto stulbinamai netolygiai paskirstyta. Politikai, televizijos programų vedėjai bei dauguma žurnalistų, atrodo, apdovanoti tiesiog neišsenkančiais jos ištekliais. Daugiau nei keturi su mėnesiai ir jiems dar nenusibodo! Tiesa, įžvalgesni pastebėjo, kad ne visi taip gausiai apdovanoti nenuoboda, tačiau atrodo, kad tai nieko gera nežada. Dedamos pastangos nenuobos lygį pakelti, bet nuo šių pastangų dar labiau nuvertėja tokios normaliai ir bulvarinei žiniasklaidai svarbios sąvokos kaip “krizė, sąmokslas, perversmas” ir taip toliau.
Iš visų vardijamų pavojų bent trumpam mano nenuobodos lygį sugebėjo peržengti tik riaušių pavojus. Grėsmingais balsais apie jas kalbėjo pokalbių laidų vedėjai, susirūpinimą viešai reiškė politikai, o aš pagalvojau, kad jos bent iš dalies padėtų išspręsti vieną įkyrią Senamiesčio problemą, prieš kurią tokie bejėgiai Aleksandravičiaus straipsnyje aptariami paveldo saugotojai. Esą jei žadėtos riaušės tokios grėsmingos, kad jos kėsinasi į mūsų valstybės pamatus, tai negi per daug viltis, jog per jas bus išmalta bent jau dalis Senamiestį darkančių stiklinių vitrinų?
Deja.
