Sunkiausia pradėti. Taip būna bandant aprašyti bet kokį miestą. Kad ir tik po kelias dienas trukusio apsilankymo įspūdžių ir su miestu susijusios istorijos visada per daug. Stengiuosi atrinkti tai, kas atrodo svarbiausia, kas atspindi šiuo metu vykstančius pokyčius ir ypač tai, kas susiję su Lietuvos istorija.
Su Vorkuta bus kitaip; praeities aprėpti nesugebėsiu, apsiribosiu jos dabartimi.
To, kas svarbiausia, kas skaudžiai siejasi su Lietuvos istorija, teks ieškoti kitur. Vorkuta yra ne tik vienas didžiausių Gulago archipelagų, ji yra tapusi Gulago metafora. Ne man tai aprašyti. Gulagas jau aprašytas gausiose atsiminimų knygose, medžiagą kaupia ir spausdina archyvai, kai ką apibendrina istorikai. Tiesa, susidomėjimas šia tema pastaruoju metu priblėsęs, tačiau prie jos reikės neišvengiamai grįžti. Ypač Rusijai. Dabar apie Gulagą Rusijoje beveik neužsimenama, tačiau be giluminio supratimo, kas ten vyko ir kodėl, Rusija negalės tapti normalia visuomene. O gal ji ir nepajėgs tokia tapti. Tai būtų pats žiauriausias kentėjusių ir žuvusiųjų kerštas kraštui, kuris išugdė Gulagą ir jį naudojo.
Kelionė
Buvo laikai, kai į Gulago mėsmalę patekusiems ji trukdavo mėnesį, neretai gerokai ilgiau. Veždavo gyvuliniuose vagonuose, silpnesnieji neišgyvendavo. Man kelionė tetruko tris paras, o vienintelis nepatogumas buvo ne itin švarios išvietės, kurias kažkokiais kaprizais besivadovaujanti vagono “bufetava” ilgam užrakindavo. Tačiau ir trijų parų pakanka įsitikinti, kad iki Vorkutos toli. Labai toli. Antrą kelionės dieną pradedi įtikėti, kad Europos centras iš tiesų galėtų būti kažkur netoli Vilniaus. Mat Vorkuta yra dar mūsiškėje Uralo kalnų pusėje, o keliaudamas beveik diametraliai priešinga kryptimi (link Portugalijos) Europos ribą pasieki greičiau.
Nuotolis yra Vorkutos esmė ir likimas. Dėl nuotolio sovietijos laikais čia buvo išplėtotas Gulago salynas. Kaliniai statė į šiaurę vedantį geležinkelį, kurio gale išsiplėtė “vorkutlageriai”, kaliniai kasė anglį, rentė barakus ir spygliuotų vielų tvoras, kurių čia beveik nereikėjo. Bėgti nebuvo kur. Aplinkui tik tundra. Kartu su barakais kaliniai savo prižiūrėtojams statė Vorkutos miestą. Taip buvo tada. Šiuo metu, kai Rusija priversta bent iš dalies vadovautis rinkos ekonomikos dėsniais, nuotolis tampa Vorkutos nykimo priežastimi. Jis sąlygoja tai, kad Vorkutoje kasama anglis nepajėgia konkuruoti pasaulio rinkoje.
Toli ta Vorkuta. Ne tik kilometrais, bet ir metų laikais. Kai išvykau iš Vilniaus gegužės 20 dieną, žydėjo kaštonai, o pasiekus Vorkutą gegužės 24-ąją tundrą dar dengė sniegas. Nuklotas juodomis anglies nuobiromis, mieste jis sparčiai tirpo.
Miestas
Nuostabiausia tai, kad jis čia stovi. Artėjant prie Vorkutos retėjo ir šiaip retas taigos miškas, medžiai smulkėjo, kol liko vien tik rankos riešo storumo berželiai, galop ir tie išnyko. Net ir apgriuvusių, susmegusių namukų gyvenviečių neliko, tik sniegu padengta lygut lygutėlė tundra. Surūdijusiais tiltais kertame stebėtinai vandeningas upes, kurių pavadinimų mano bendrakeleiviai nežino, ir štai staiga už lango sušmėkščioja blokinės “chruščiovkos”.
Pasiekiau didžiausią šios planetos Užpoliarės miestą! Kiek kalinių jį statė, tiksliai nežinosime, tačiau “pogulaginiais” laikais čia telkėsi daugiau nei 240 tūkstančių gyventojų, “veikė teatrai, bibliotekos, virė veržlus Užpoliarės užkariautojų gyvenimas” (iš sovietinės enciklopedijos).
Atvykau be ypatingų iliuzijų, tačiau vis tiek tikėjausi kažko bent truputį išskirtinio. Kažko “užpoliariško”, kažko, kas atspindėtų komių ir nencų tautų savybes, kurių žemėse šis miestas išdygo. Pagaliau kažko, kas primintų taip sunkiai Vorkutos istorijoje svėrusį Gulago palikimą.
Nieko panašaus neradau. Banalus, grynai sovietinis miestas, ir tiek. Tiesa, apgriuvęs, o gyventojų skaičius šiuo metu sumažėjęs iki 110 tūkstančių. Daug tuščių namų, vietomis ištisai tušti, įgriuvusiais stogais kvartalai. Tačiau Rusijos šiaurėje tai jokia egzotika; išties, palyginti su to regiono realybe, centrinės Vorkutos gatvės atrodo ne taip blogai. Ypač atsižvelgiant į tai, kad atvykstu nepalankiu metu. Stipriai tirpsta sniegas, atidengdamas per žiemą po juo sukauptas šiukšles. Matosi, kad stengiamasi jas valyti. Pagrindinė (suprantama - Lenino) gatvė jau pakenčiamai išvalyta. Rikiuojasi blokiniai penkių aštuonių aukštų namai, stūkso Lenino, Pergalės, 50-šimtmečio, Kosmonautų ir daugybė kitų paminklų. Aprūdiję, bet ir tai neką daugiau negu, tarkime, Brianske. Gatvės plačios, pritaikytos paradams, ne žmonėms. Pastatai vieni su kolonomis (stalinistinė neoklasika), kiti su jų imitacijomis (chruščiovinė pompastika). Virš stogų dar trūnija sovietinių laikų šūkiai: “Partija ir Liaudis - vieningi!”, “Šachtininkai - pateikite daugiau anglies tėvynei!”. Kaliningrade tai mane pykino. Čia tarsi savo vietoje.
Buvo atlydys ir palyginti šilta. Mamos stumdo vežimukus, bandydamos išvengti sukirmijusiu asfaltu tekančių tirpstančio sniego upelių, paaugliai vyrukai būriais trainiojasi nešiodamiesi alaus “bonkas” ir gliaudydami “siemečkas”, jų dėmesio objektai vaikšto net su mini sijonais (kai kurios), kitos per balas stypčioja ant aukštų kulniukų. “Babuškos” į visą tai nekreipia dėmesio; jos turi savo reikalų, kuriuos aptaria aptūpusios pakrypusius suolus. Joms nusišypsojus blykčioja plieniniai dantys. Tarp blokinių namų pristatyta kioskų, kuriuose gali rasti daug ko po truputį, o alaus ir rūkalų - garantuotai.
Tiesiog nuviliamai kasdieniška Rusijos provincijos buitis. Mieste jį supančios tundros nematyti, kad tikrai atvykau į Užpoliarę, įsitikinsiu tik naktį, kai nesutems; išties apie antrą valandą nakties mano viešbučio kambaryje buvo šviesiausia. Mat saulė atsidūrė tiek žemai horizonte, kad spigino tiesiu taikymu į mano aštunto aukšto langą.
(Bus daugiau)
“Akiračiai” (www.akiraciai.lt)
