Kai akis pripranta prie aplinkos, daug ko nebepastebi, o jei ir pastebi, nebekreipi dėmesio. Atrodo, kaip yra, taip ir privalo būti. Užtai naujai atvykusių keliautojų pastebėjimai gali būti įdomūs. Po beveik metų buvimo Lietuvoje, vėl lankausi Merilande. Pabandysiu šiuose trumpuose pastebėjimuose apsižvalgyti ir palyginti kai ką su tuo, prie ko akis priprato Lietuvoje.
Ar įmanoma įžvelgti bent kokių panašumų politikos srityje tarp vienintelės šių laikų supervalstybės JAV ir, kaip mes nuolat kartojam, - graudžiai, apgailėtinai mažos Lietuvėlės?
Nubraukim ašarą arba šiuo atveju ašarėlę. Verčiau paskaitykime JAV dienraščius, pažiūrėkime televizijos naujienų, pasiklausykime žinių. Kai prasibrausime pro vadinamąsias naujienas, kurios išdėsto, kas su kuo susituokė, išsiskyrė arba kas ką nušovė, rasime kitų problemų aprašymų.
Štai pirmuose laikraščiuose, kuriuos atsiverčiau atvykęs, skundžiamasi mokyklų veikla. Pasirodo, vėl vyksta (kažin ar kas suskaičiuos kelintą kartą) mokyklų reformos ir, atrodo, reformomis visi nepatenkinti. Nepatenkinti mokytojai, nepatenkinti tėvai. Apie studentus net nerašoma. Matyt, nusprendžiama iš anksto, kad jie bus nepatenkinti.
Po to - straipsniai, reikalaujantys gilesnių sveikatos apsaugos reformų. Dabartine padėtimi nepatenkinti gydytojai, pacientai ir ypač slaugės. Vaistai per brangūs, farmakologijos industrija per godi, o susimokę tarpusavyje vaistų gamintojai kelia kainas.
Verčiame puslapius. Pasirodo, nepatenkintos ir savivaldybės. Joms trūksta pinigų, jas slegia didėjanti skolų našta. Kadangi politikoje nepatartina kalbėti apie mokesčių didinimą, tai siūloma juos restruktūrizuoti. Suprantama, savivaldybės reikalauja, kad joms būtų skirta didesnė dalis.
Prasti reikalai ir su pensijomis. Keičiasi gyventojų amžiaus struktūra, baiminamasi, kad tie, kurie dabar dirba, pensijų gali nesulaukti.
Nujaučiu, kad gerbiamasis skaitytojas pastebėjo panašumus, tad pirštu jų nerodysiu. Galima man priekaištauti, kad išvardijau per daug bendro pobūdžio problemas. Be abejo, taip. Bet kas galėtų tvirtinti, kad jos nesvarbios? Jei paieškotume specifiškesnių panašumų, galime rasti ir tokių. Pavyzdžiui, ar gali būti, kad abiejuose kraštuose atsiras pareigūnas, kuris viešai pareikš jo partijos ir vyriausybės pozicijai priešingus teiginius? Prašom. Nors?.. Seimo komiteto pirmininko Rolando Pavilionio ir Respublikonų partijos vadovo Trento Lotto pareigos netapačios, bet paralelių aiškiai esama. Ypač jei pažvelgi į jų paliestos temos svarbą. Lietuvoje - tai įžengimas į NATO; JAV - požiūris į netolimos praeities integracinius procesus. Temos kertinės, tad nestebina, kad abiejuose karštuose pareigūnų nusiplepėjimą pasigavo žiniasklaida ir sukėlė kurį laiką kitas temas viršijantį erzelį. Pasibaigė jis, beje, skirtingai. Lottas atsistatydino, Pavilionis - ne. Bet tai jau labiau asmenybių skirtumas. Visuomenė ir spauda abiem atvejais reagavo ganėtinai panašiai.
Nenoriu perlenkti lazdos. Savaime suprantama, kad užsienio politikos kryptis, tikslai, apimtis ir taip toliau Amerikoje labai skirtinga. Tačiau, kaip ir Lietuvoje, užsienio politika yra daugiau “politinio elito” interesas. Vidutinį amerikietį ji mažai domina. Tai atsispindi žiniasklaidos dėmesys. Tokiuose rimtuose laikraščiuose kaip “Washington Post” ir “New York Times” apie užsienio politiką rašoma daugiau negu pas mus dėl “skandalingiausio” laikraščio karūnos besirungiančių dienraščių puslapiuose. Bet televizijoje ar kituose laikraščiuose - panašiai kaip ir Lietuvoje. Taigi visai nedaug.
Idant tai neliktų abstraktu, pasitelkim konkretų pavyzdį: abu kraštai nekreipia jokio dėmesio į Somalio problemas. Bent jau per dvi savaites nieko apie Somalį neužtikau Kaip, beje, ir Lietuvoje.
Ko gero, dauguma skaitytojų nustebs. Koks gi čia nevykęs pavyzdys? Kodėl Lietuvai turėtų rūpėti Somalio bėdos? Iš tiesų kodėl? Negi mums neužtenka savų problemų? “Taip”, pasakytų ne tik taksistas Šiauliuose, ūkininkas Šakiuose, bet ir politologas Vilniuje.
Tvarkoj. Tad nėra ko nustebti, kad visai panašiai galvoja taksistas Cincinnati mieste, ūkininkas iš Oklahomos, ar namų šeimininkė Vašingtone. Jiems Somalis rūpi ne daugiau už kažkokią Lietuvą. Jei turėtume progos paklausti statistiškai vidutinio amerikiečio, kiek jam rūpi, kas dedasi už JAV sienų, jis, ko gero, pasakytų: “Eikit nuo mano galvos ir palikit mane ramybėje!” Per visą JAV istoriją šitos atsiribojimo, izoliacinės nuotaikos buvo viena iš svarbiausių tendencijų. Pakankamai sujaudinti amerikiečius, kad jie ryžtųsi kokiam nors tarptautiniam veiksmui, visuomet buvo sunku. Tai liudija, pavyzdžiui, ir pavėluotas JAV įsitraukimas į Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą.
Ši tendencija stipri ir JAV politinis elitas, bent jau ta jo dalis, kuri neužsiima populizmu, tai supranta. Žinoma, JAV dabar yra supervalstybė ir negali išvengti atsakomybės, kurią tokia padėtis jai užkrauna. Tam tikrai daliai politinio elito tai, ko gero, patinka. Žmogaus puikybė ir galios troškimas visur panašus. Tačiau ir jiems tenka skaitytis su “vidutinio” amerikiečio nenoru įsivelti į kažkokio Somalio reikalus ar šiuo metu Irako. JAV - dabar šioje planetoje dominuojanti supervalstybė, tačiau jai taip dažnai priskiriamų “imperialistinių” siekių ji neturi.
www.akiraciai.lt
