Kai akis pripranta prie aplinkos, daug ko nebepastebi, o jei ir pastebi, nebekreipi dėmesio. Atrodo, kaip yra, taip ir privalo būti. Užtai naujai atvykusių keliautojų pastebėjimai gali būti įdomūs. Po beveik metų buvimo Lietuvoje vėl lankausi Merilande. Pabandysiu šiuose trumpuose pastebėjimuose apsižvalgyti ir palyginti kai ką su tuo, prie ko akis priprato Lietuvoje.
Amerikiečiai turi posakį: “You can’t go home again”. Negali sugrįžti namo. Negali grįžti ne dėl to, kad sienos, muitininkai ar vizų išdavėjai tau užtvertų kelią. Šitai amerikiečiui net nepasivaidena. Priežastis daug gilesnė. Negali grįžti dėl to, kad tos aplinkos, kurią prisimeni, tų namų, medžių ir gatvių jau nebėra. Patyriau tai pats. Nebegaliu grįžti į Nebraskos universitetą, kuriame studijavau, nebegaliu grįžti į Čikagos rajoną, kuriame pragyvenau dalį savo jaunų dienų. Į atmintyje išlikusį Nebraskos universitetą negaliu grįžti, nes nuo to laiko, kai jį lankiau, jis išsiplėtė bent trigubai. Nauji pastatai stovi vietoj nugriautų senųjų, praminti kiti takai, iškirsti medžiai, neliko orientyro, kuris sietųsi su mano atmintyje išlikusiais vaizdais.
Su Čikagos rajonu kiek kitaip. Daugumas pastatų išliko, orientyrai tarsi tie patys, tačiau žmonės visai kiti. Dabar tai juodaodžiai ir vadinamieji “ispanikai”, ispaniškai kalbantys Pietų Amerikos gyventojai su gera priemaiša indėniškų genų. Jų gyvenimo būdas (“kultūra” antropologine prasme) toks skirtingas, kad jaučiuosi panašiai kaip vokietis, kuris sugrįžta į jam pažįstamą bent iš dalies išlikusį rusų apgyvendintą Rytų Prūsijos miestelį. Aplinka tarsi kai ką primena (gatvės vingis toks pat), tačiau vaizdas visiškai skirtingas ir svetimas.
Kaita vyksta visur, bet kažin ar yra kraštas, kur ji vyktų taip sparčiai kaip JAV. Europoje dar vis padejuojama, kad štai per Antrąjį pasaulinį karą miestas buvo subombarduotas ir užtai dabar pasikeitęs. JAV per tą laikotarpį miestai pasikeitė gal du, gal tris kartus. Pasikeitimai vyksta sparčiau ir ne taip skausmingai dėl išskirtinio žmonių judrumo. Retas gyvena ten, kur gimė, ypač priemiesčių rajonuose: kartu su gyventojų kaita keičiasi ir aplinka. Kiekviename JAV mieste rasi rajonus, kuriuos statė ir kuriuose susitelkę gyveno, sakykim, italai, žydai ar lietuviai, bet kurių gyventojai dabar beveik be išimties juodaodžiai.
Taisykles patvirtina išimtys, užtai tuo nuostabiau, kad galiu grįžti į “Town Hall”. Tai baras senojo istorinio #1 kelio dešinėje pusėje šone, pakeliui iš Vašingtono į Baltimorę. Kai atvykau dirbti į Merilando universitetą prieš trisdešimtį metų, gyvenome netoli jo ir retkarčiais užsukdavome išgerti alaus. Jau tada interjeras atrodė senoviškas (spėčiau, kad jis įrengtas maždaug 1930 metais), tad tuo nuostabiau, kad ir dabar įėjus matyti, jog jis nepasikeitęs. Nepasikeitusi ir klientūra. Tuo metu, kai gyvenome toje apylinkėje, tai buvo apylinkės darbininkai, santechnikai, mechanikai, gaisrininkai (gaisrinė stovi netoliese). Taip yra ir dabar. Tai jų aplinka, tai jie čia tarpusavyje kalbasi garsiausiai. Tačiau jie toleruoja ir netoliese esančio Merilando universiteto darbuotojus ir studentus arba retkarčiais užsukantį juodaodį ar “ispaniką”.
Ar yra tame kas išskirtinio? Iš tiesų - ne. Išskirtina tik tai, ką jau minėjau: tai, kad šio baro klientūra taip ilgai liko nepakitusi. Šiaip tokių užeigų JAV daug. Jų išskirtinumą nulemia tai, ką būtų galima vadinti dviguba savanoriška segregacija - kultūrine ir rasine. “Kultūrinė” (paliksiu subtilybių aiškinimą sociologams) gal net svarbesnė. Juodaodis darbininkas šiame bare jaustųsi labiau “savas” negu baltasis bankininkas. Tad veikia abi segregacijos. Jos lemia “Town Hall” baro aplinką, įskaitant jo interjerą, jame grojamą muziką, siūlomų gėrimų įvairovę ir taip toliau. Nesupraskite to klaidingai. Segregacija JAV, ypač nuo seno tolerantiškumu pasižyminčioje Merilando valstijoje, įstatymais arba kitaip kaip oficialiai nėra įtvirtinta. Nėra, išskyrus retas išimtis, atvirai reiškiamų antagonizmų. Tačiau žmonių natūralus polinkis būti tarp “savųjų” nepaneigiamas. JAV gyventojų margumyne šis polinkis itin ryškiai matomas. Jis lemia gyvenimo vietą, darbą, kuriuo užsiimi, muziką, kurios klausaisi, ir taip toliau. Taip pat ir barą, kuriame lankaisi.
Ar galima rasti palyginimų su Lietuva? Be abejo, nors jie kol kas ne taip ryškiai įžvelgiami. Pavyzdžiui, “kultūrinė” segregacija nesunkiai atsekama Vilniaus bei kitų didesnių miestų baruose. Gyvenamosios vietos segregacija jau prasidėjo ir vystysis toliau. JAV šiuo atveju gali pasitarnauti kaip tam tikras ateities veidrodis, kuris atskleidžia ne tik ateities poslinkius, bet ir parodo, kaip su jais susigyventi.
www.akiraciai.lt
