Aleksandravičius teigia, kad priežastis, kodėl viešasis diskursas stringa, o „intelektualinė Lietuvos aplinka springsta fatališkų pranašysčių retorikoje”, nėra kai kurių kaltinamas, o mūsų abiejų mėgstamas „liberalus individualumas“. Kaip dalinį kaltininką siūlo Kavolio įvardintą jo antitezę – „privatistą“. Sąvokos daugialypės, platesnės erdvės diskusijose būtų prie ko prikibti, tačiau redaktoriaus šiai diskusijai skirtame pusėje puslapio daug nepasišakosi.
Tenka ribotis kuria viena teze. Sutiksiu, kad labiau kaltas tas „pozityvaus tikslo“ neturintis privatistas, kuris iš visuomenės reikalauja, bet jai nieko neduoda. Bet kaip su individualistu, kuris išties duoda nesigailėdamas, ir dar su kaupu? Jo dovana mums – faktais neparemta, fantazija perkrauta, neretai pagieža pasūdyta nuomonė apie Lietuvos dabartinę būklę ir jos dar liūdnesnę ateitį. Jau kurį laiką sekdamas Lietuvos visuomeninį, politinį gyvenimą apibūdinančias apokaliptines vizijas bandau atspėti, kuri dalis neviltį bei pasipiktinimą atspindinčių jausmų yra nuoširdi, kuri vaizduota. Skirtumas svarbus. Jei pateiktoji apokaliptinė vizija nuoširdi, tai vis šioks toks indėlis. Sužinai, kokios emocijos kamuoja tam tikro braižo bendrapiliečius Bet kokia nauda, jei tas viešinamas jausmingumas vaizduotas?
Tam tikra dalis turi būt vaizduota, nes rašo šiaip visai racionalūs žmonės, kurie dargi moka užsienio kalbų. Nesunkiai gali palyginti, kokia yra politinė realybė „ten, už išsvajotos sienos“ ir „mūsų ašarų pakalnėje“. Išvados išeina liūdnokos. Nors labai norime būti išskirtini – politinių skandalų srityje visgi esame stipriai atsilikę. Nesinori per daug liūdinti brolių ir sesių lietuvių, tačiau jei būtų organizuojamas europinio lygio skandalų konkursas, mūsų galimybės patekti į pirmąjį dešimtuką būtų panašios kaip Eurovizjoje. Bent trumpam būkim realistai. Kokie tie mūsų skandaliukai? Kažkas pavažinėjo šunį, kiti nusipirko butus, kažkas ne ten statė (įsidėmėkit – „statė“, ne „griovė“), kažkas gauna (mūsų nuomone) per didelę algą, kažkas falsi?kavo diplomą. Tie, kurie baiminasi, jog „prajuokinsime Europą“ – baiminasi teisėtai. Jei pasisektų prastumti mūsų skandalus į skandalų ištroškusią Europos žiniasklaidą, jos sukeltų tik kreivoką šypsniuką. Kur mūsų politiniai nužudymai? Kur sprogdinimai? Kur pedo?lija? Kur šimtai liepsnojančių mašinų? Kur...? Sąrašą galima plėsti, kol prieisim prie politikų meilužių. Čia pagaliau galėtume įsirikiuoti, bet ir tai – tik pastarųjų metų pasiekimas. Tačiau bijau, kad to nepakaks patekti į pirmąjį dešimtuką.
Klasikiniame ?lme „Casablanca“ yra žavi scena, kurioje Vychi Prancūzijos pareigūnui vokiečio generolo akivaizdoje tenka išklausyti, jog Bogart’o bare prekiaujama nelegaliais dokumentais. Aktorius Claude Raines, atsainiai pakėlęs antakius sumurma – „I’m shocked! Shocked!“ („Esu pasipiktinęs! Pasipiktinęs!“). Raines geras aktorius, tad žiūrovai supranta, kad jo pasipiktinimas vaizduotas. Prisipažinsiu, man šitai nuspręsti kartais pritrūksta įžvalgumo. Pavyzdžiui, kad ir gerbiamo Radžvilo atvejis. Ar jis tikrai tiki, kad per šešiolika nepriklausomybės metų dangus be perstojo griūva? Ar tiki, ar tik taip rašo? Galima būtų nekreipti dėmesio, bet rašo vaizdžiai, juoda neviltis įtikinamai pavaizduota. Kadangi redaktoriai priima, matyt, bent daliai skaitytojų tai patinka. Komercinis pateisinimas tad yra, bet ar yra ten informacijos? Jei yra, tai kokios?
Pradedame apsiprasti su bulvarine žiniasklaida. Nieko nepadarysi – tai neišvengiama kaina, kurią tenka sumokėti už žodžio laisvę. Drausti ar reguliuoti ją bergždžia, gyvenant žodžio laisvės aplinkoje tenka išmokti atskirti, kur bulvaras, kur daugmaž patikima informacija. Kažkuo panašią būseną reiks pasiekti ir intelektualiai visuomenės daliai skirtoje žiniasklaidoje, kurioje apraudame mūsų tautos bei valstybės ateitį. Komentatoriai vaizdavimo kažin ar atsisakys, tad teks išmokti atskirti, kurios raudos autentiškos, kurios – vaizduotos.
www.akiraciai.lt
