Keliuose šiuose puslapiuose keisdamiesi nuomonėmis su Egidijumi Aleksandravičiumi trypčiojome apie klausimą, kas už ką atsakingas. Klausiau, ar atsakingas humanitarinis elitas už tai, kad mūsų tautinių simbolių nuvertinimą įsileido į rimtų diskusijų areną.
Kam atsakingas menininkas, kai jis reikalauja iš visuomenės mokesčiais atimtų pinigų? Ar atsakingas tai visuomenei, ar savo kolegoms, kurie įsigudrinę tuos pinigus dalyti? Kam atsakingas apžvalgininkas, kuris jau sunkiai suskaičiuojamą kartą šaukia „vilkas!“? Priminsiu, pasakoje tai veikė du kartus; trečiąjį jau ne. Sąrašą galima tęsti. Platesnis klausimas būtų: kam atsakinga mokesčių mokėtojų pinigais remiama kultūrinė spauda?
Deja, bent kiek aiškesnio atsakymo šiuose mūsų samprotavimuose nepateikėme. Nieko nuostabaus, nes tai itin sudėtingas klausimas. Pačioje šerdyje atsakingumo reikalavimas kertasi su asmenine laisve. Tiems, kurie šitame postmoderniame pasaulyje dar sugeba tikėti romantiškais mitais, atsakingumas kertasi su menininko teise į saviraišką. Taigi amžinoji asmenybės ir visuomenės priešprieša. Ją įmanoma aptarti nebent apsiribojant tiksliai apibrėžtais pavyzdžiais, nors, kaip mūsų diskusija rodo, ir tokiu atveju nelengva.
Todėl pakreipsiu diskusiją kiek kitu kampu. Žmogiškosios problemos visur panašios, skiriasi visuomenės. Kuo skiriasi mūsų dažnai ir graudžiai apraudota Lietuvėlė? Be perdėtų lūkesčių, gerai paanalizavus, – nedaug kuo. Normalus vidurio Europos kraštas, ir tiek. Net ir dydžiu pernelyg neišsiskiria. Pasaulio mastu – pataikom kažkur per vidurį Europos (gyventojų, o ne teritorijos požiūriu) – rikiuojamės tarp mažųjų. Būtent šitai yra mūsų pagrindinis išskirtinumas. Jis lemia gausybę intelektualinės/kultūrinės aplinkos ypatybių ir įtampų. Kaip ir kitose gyvenimo srityse, ši turi „gerų“ ir „blogų“ naujienų. Panaudodamas supaprastintą modelį, apžvelgsiu, kaip tai atsispindi mūsų kultūrinėje erdvėje.
Iš visuomenės taško žvelgiant, sąlyginė „mažumo“ aplinkybė kelia išlikimo baimės įtampą. To padariniai – labai įvairūs. Vienas jų, kad Lietuvos visuomenė skiria palyginti didelę iš mokesčių surinktų lėšų dalį viskam, kas pasivadina „kultūra“ (taip, beje, daro ir kitos mažos tautos). Subsidijuojama beveik viskas – teatrai, koncertai, festivaliai, kultūrinė spauda, įvairūs menininkai ir taip toliau. Gerai, kad taip palaikomas įvairialypis kultūrinis gyvenimas. Tarp nepageidautinų bruožų yra „kultūrinės“ biurokratijos suvešėjimas ir jos sukurta priklausomybė. Tiesiogiai nuo auditorijos priklausomose srityse, tokiose kaip muzika ir teatras, žmonių lankomumas išlaiko tobulėti būtiną grįžtamąjį ryšį, tad šiose srityse minėtas modelis veikia palygti neblogai. Kitose, tokiose kaip muziejai, bibliotekos, dailės galerijos, subsidijuota leidyba – tas ryšys praskydęs. Panašūs būna ir rezultatai.
Šią padėtį palyginkime su didelių visuomenių kultūrinės erdvės išlaikymo aplinka. Jose didesnę dalį išlaidų naštos visuomenė perima tiesiogiai, pirkdama bilietus, knygas ir spaudą. Geriau išsivystęs ir mecenavimas. Esminis skirtumas tas, kad kultūrinė erdvė nepriklauso (arba kur kas mažiau priklauso) nuo mokesčius renkančių ir subsidijas skirstančios biurokratijos. Grįžtamasis ryšys (o kartu ir atsakingumas) tarp kūrėjo ir vartotojo tokiu atveju yra aiškesnis. Todėl neretai geresni būna ir rezultatai. Beje, iš individualaus kūrėjo taško žvelgiant, šis modelis turi ir minusų. Kaip jau ne vienas iš mūsų kūrėjų patyrė, konkurencija tokioje aplinkoje labai arši. Prasimušti iki to lygio, kuriame kūrybinės pastangos tampa pragyvenimo šaltiniu, sunku.
Giliau į šių supaprastintų modelių analizę nesileisiu. Iš visuomenės taško žvelgiant, geriau, žinoma, būtų antrasis variantas. Mokesčių našta mažesnė ir rezultatai dažniausiai geresni. Tačiau nedidelei visuomenei daugelyje sričių šį modelį pritaikyti sunku, o kitose ir visai neįmanoma. Neturime pakankamai paklausos, tad be subsidijos kai kurios kultūrinės veiklos formos neišsilaikytų.
Po šios prielaidos grįžkime prie atsakomybės klausimo. Kokią atsakomybę privalėtų jausti mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomas menininkas ar kultūrininkas? Kokią atsakomybę privalėtų turėti subsidijuojama kultūrinė spauda? Žinoma, vienodai svarbu ne tik „kokią“, bet ir „kam“. Galima klausimą formuluoti dar tiksliau: kaip įmanoma pasiekti, kad kultūrininkas būtų atsakingas visuomenei, kurios lėšomis jis išlaikomas, o ne tas lėšas skirstančiai biurokratijai?
