Kauno policijos vadovybė už kilnų ir altruistišką poelgį reiškia nuoširdžią padėką Centro policijos komisariato Aleksoto policijos nuovados tyrėjui Juozui Švetkauskui, suteikusiam prieglobstį ir šilumą kelioms dešimtims Rusijos maldininkų, vykusiems iš Kaliningrado srities į Vilnių.
Nelaimė įvyko ankstų praėjusio šeštadienio rytą kelio Kaunas-Marijampolė-Suvalkai 27-ajame kilometre. Dėl trumpo jungimo elektros instaliacijoje staiga iš po autobuso "Droegmoller" variklio dangčio pasirodė atvira ugnis, netrukus apėmusi visą autobuso saloną. Iš užsiliepsnojusios transporto priemonės skubiai buvo išlaipinti 38 Rusijos piliečių grupė, vykusių į Stačiatikių bendruomenės namus Kaune. Nors žmonės nenukentėjo, visi liko kaip stovi - be daiktų, dokumentų, batų, lengvučiais drabužiais. Tarp jų - vienuolika vaikų.
Vidury tamsių laukų be prieglobsčio likusiems rusų maldininkams pagalbos ranką netrukus ištiesė netoliese esančio vienkiemio šeimininkas. "Mane pažadino šuniukas, kuris jautriai reaguoja į bet kokius garsus. O išgirdęs neaiškų garsą, gal sprogimo, gal smūgio, ir pats puoliau prie lango," - pasakoja pirmuosius įspūdžius pareigūnas. Penkiolikos metų stažą policijoje turintis Juozas Švetkauskas pasidavė pareigūno intuicijai - įvyko nelaimė, reikia tuoj pat kažką daryti. Įsispyręs į batus, kažką užsimetęs ant pečių, jis pirmiausia puolė uždeginėti visas namo ir kiemo šviesas - juk sodyba vos už 200 metrų nuo greitkelio, aplink nė gyvos dvasios, o gal kažkam reikia skubios pagalbos? Šalia degančio autobuso pastebėjęs 20-30 žmonių grupelę, vyriškis pasuko link jų. Pamatęs, kad tai užsieniečiai, pasakė, kad nebijotų (maža kas, juk aplink tik laukai), nes jis dirbąs policijoje, ir tuoj pat pasiteiravo, ar reikia iškviesti medikus, ugniagesius. Sužinojęs, kad pagalba jau pakeliui, Juozas grįžo į namus ir puolė kurti ugnį: juk lauke vaikai, kai kurie iš jų basi ...
"Ištaigingų vaišių pasiūlyti negalėjau, - pasakoja pareigūnas, - bet pamaniau, kad šiltos trobos ir karštos arbatos ar kavos puodelio nukentėjėliai tikrai neatsisakys..." Netrukus į ankštus namus sugužėjo per 30 žmonių. Kam reikėjo, Juozas surado batus, šlepetes, teko net batų raištelius per pusę dalyti. Visiems užteko šilto gėrimo, švaraus vandens suodžiams nuplauti. Netrukus kai kurie vaikai sušilę užsnūdo, kiti meldėsi, moterys giedojo.
Penkias valandas glaudęsi Juozo sodybėlėje maldininkai apie 10 valandą ryto sėdo į atvykusį jiems skirtą autobusą ir toliau išvyko savo keliais.
Ir šiandien Juozas Švetkauskas nemano atlikęs kažkokį žygdarbį: "Aš juk nieko nepadariau, man rūpėjo žmonės,- kad sušiltų, arbatos išgertų, suodžius nusipraustų. Vaišių pasiruošęs nebuvau, daugiau kuo pavaišinti neturėjau..."
Dėkodami už pagalbą, išvykstantys maldininkai padovanojo pareigūnui atviruką su Stačiatikių bažnyčios atvaizdu ir linkėjo, kad Dievas jį saugotų.
