Nuo to laiko, kai 1790-ųjų kovo 31-ąją "Lady Julian" išplaukė į atvirus vandenis, siaubingos audros nesiliauja. Vandenys siautėja, sukeldami milžiniškas bangas. Laivo korpusas ir stiebai braška. Jūreiviai meldžiasi, maldaudami Dievą jų neapleisti. Sara vaitodama spaudžia kūdikį prie krūtinės. Žiemos pradžia, temperatūra smarkiai nukrito žemiau nulio. Trosai ir laivavirvės apledėjo. Jūreiviai, keisdami vienas kitą, lupinėja ledą nuogomis rankomis. Nepaisant kapitono Aitkeno pastangų, laivas atrodo tartum girtas.
Kalinės pabėgo iš bangų plaunamos didžiosios kajutės ir pasislėpė triumuose bei kitose įmanomose vietose. Merei pasisekė labiausiai: jai buvo leista pasilikti pas savo draugę Sarą kabinoje. Taigi nors jos ir naudojosi visais galimais patogumais, kentė tą patį milžiniškų bangų sukeltą pragarą.
Po šešių savaičių laivo sargybinis staiga sušuko: "Žemė!" Leitenantas Edgaras pažiūrėjo į žemėlapį ir nustatė, kad tai Tasmanijos sala (Australijos). Karininko apskaičiavimu reikėjo plaukti daugiau negu penkiolika dienų, kol bus pasiektas "Sydney Gove". Labai viliojo mintis sustoti pailsėti artimiausiame salos uoste, kuriame, pagal legendą, gyveno tikri milžinai. Šiek tiek pasvarstęs, kapitonas Aitkenas šios minties atsisakė. Ne todėl, kad būtų bijojęs tariamų milžinų. Jis įtarė, kad nekantriai jų laukiantys kolonistai, kariai ir katorgininkai yra visiškai išsekę dėl maisto trūkumo. Juk laivą "Guardian", prieš kelis mėnesius turėjusį atvežti jiems paramos, ištiko tragiškas likimas. Šis laivas užplaukė ant aisbergo ir buvo negailestingai perskrostas. Taigi kapitonas nusprendė plaukti toliau nepaisant audros.
Padėtis "Sydney Gove" buvo katastrofiška. Jau septyniolika mėnesių, kaip kolonijoje trūko maisto. Negana to, kad žmonės kovojo su badu, prisidėjo skorbutas, dizenterija ir raupai. Maistas buvo griežtai normuotas. Gubernatorius neabejodamas įsakė pakarti kelis katorgininkus, sučiuptus bevagiant daržoves iš daržo! Keli sargybiniai dieną naktį degino laužą ant aukšto iškyšulio už kelių mylių nuo uosto, nekantriai laukdami atplaukiančio laivo.
1790 metų birželio 2-ąją sargyboje buvę kariai netikėjo savo akimis: per rūką ir lietų horizonte pamažu ryškėjo burė. Ši burė skriejo kranto link. Sargybiniai iškėlė ant stiebo žalią vėliavą ir stipriau pakurstė ugnį, kad laivas turėtų orientyrą. Šį signalą pastebėjo "Sydney Gove", todėl koloniją žaibo greičiu apskriejo žinia apie pagalbą. Nedidelės teritorijos valdytojas Arturas Filipas įsakė nuleisti valtį į jūrą ir kelių karininkų lydimas nuplaukė pasitikti "Lady Julian". Jie nepatikliai ir kartu su isterišku džiaugsmu atidžiai žiūrėjo į užrašą didžiulėmis raidėmis laivo pirmagalyje: "Londres". Laive kilo ne mažesnis sujudimas. Kalinės grįžo į savo kajutę denyje. Kapitonas Aitkenas manevruodamas saugumo sumetimais jas užrakino. Ekipažas nuleido bures. Staiga milžiniška banga sviedė "Lady Julian" uolos, pastojančios kelią į natūralią prieplauką, link. Valtyje sėdėję žmonės apmirė iš siaubo. Atrodė, kad laivas tuojau atsimuš į uolas ir subyrės! Tačiau tą dieną Dievas pagelbėjo. Paskutinę akimirką jūros atoslūgis sulaikė laivo kelią į mirtį. "Lady Julian" atitolo nuo uolų, ketinusių ją pasiųsti į dugną.
Nereikalingos burnos
Valtis priplaukė prie laivo. Jame sėdėję karininkai berniūkščių vikrumu sušoko į laivą. Jie buvo susijaudinę iki ašarų. Laivo ekipažas - ne mažiau. Glėbesčiavosi ir tapšnojo per nugaras, keitėsi šalies ir pasaulio naujienomis. Taip "Sydney Gove" atsiskyrėliai sužinojo apie Prancūzijos revoliucijos pergalę. Kalinėms taip pat buvo leista išklausyti visas naujienas. Rašytiniuose Džono Nikolo prisiminimuose perteikti Merės Rouz ir Saros Vaitelem įspūdžiai pamačius vietinius karininkus. Jos buvo pritrenktos karininkų skurdo: sulysę veidai, skarmalais virtę nešvarūs rūbai, skylėti batai.
Ar čia tas Eldoradas? Ta puslaukinė šalis, kurioje kiekviena tikėjosi praturtėti? Praturtėti taip, kaip kadaise praturtėdavo kaliniai, ištremti į katorgą Amerikoje. Pasibaigus bausmės laikui, jie grįždavo į Angliją su pilnomis kišenėmis aukso ir brangakmenių. "Lady Julian" keleivės manė, kad jas sutiks šilta ir spalvinga minia, gal net su žiedų girliandomis, kaip sutinkami jūreiviai Taičio saloje. Pačios gražiausios ir jauniausios ilgai laive puošėsi, nes troško kuo seksualiau atrodyti. Ir koks nusivylimas! Jas pasitiko gauja apdriskėlių, besidominčių tiktai atgabentu maistu ir alkoholiu. "Sydney Gove" kolonistas Kolinsas tą dieną žurnale užrašė: "Buvo nemalonu gauti tokį nenaudingą ir nerentabilų 222 moterų krovinį vietoj papildomų maisto atsargų". Kalinės buvo pasiruošusios viskam, tik ne tokiam abejingam sutikimui.
Ir tai dar ne viskas. Išlipusios iš laivo jos buvo nuvestos į "miestą". Miestas - eilė namelių iš plaušaplyčių su nendrių stogais. Jie rikiavosi pagal kelius, kurių rausva žemė buvo permirkusi nuo lietaus ir lipo prie sijonų apačios. Niekas nebuvo paruošta 222 "nereikalingoms burnoms". Laimingiausiosios laikinai atsidūrė po ligoninės, nedidelio plytinio pastato, stogu. Kitos susigrūdo palapinėse, tačiau ir čia nepakako vietos. Likusios buvo priverstos slėptis po milžiniškų figmedžių šaknimis. Jos virpėjo vien nuo minties apie laukinius, "aborigenus" su nosyje įvertu kaulu ir išpaišytais veidais, slankiojančius apie stovyklą krūmynuose. Jos girdėjo pasakojimus, kad šie barbarai sugautus baltuosius paaukoja savo dievams.
Kai sutemo, o saulė "Sydney Gove" anksti nusileidžia, vyrai ėmė domėtis jiems iš dangaus nukritusiomis moterimis. Kareiviai vaikščiojo iš palapinės į palapinę su žibintais rankose, ieškodami tinkamos moters. Kaliniai teoriškai privalėjo laikytis už "miesto" ribų, tačiau ir jie slankiojo apie uždraustus vaisius... Šie nelaimėliai nebuvo atstumti ir kiekvienas susirado porą pagal save. Tai nebuvo orgija kaip Santa Kruze, tačiau pirmasis "Lady Julian" keleivių vakaras Australijos žemėje praslinko liejantis alkoholiui ir seksui. Net pats Kolinsas, laikęs šį krovinį nenaudingu, naktį praleido gražios dvidešimtmetės, vėliau tapusios jo meiluže, glėbyje.
Pačiose seniausiose kolonijose yra nusistovėjusi tradicija - laivo vadas organizuoja savo paties atgabentų kalinių varžytynes. Pačiais gražiausiais rūbais apsirengusios moterys viena po kitos pastatomos ant pontoninio tiltelio. Laimingasis pirkėjas sumoka grynaisiais ir nueina su savo išsirinktąja. Kapitonas Aitkenas atsisakė organizuoti ritualinį "vergių turgų", nes pamatė karių ir kolonistų neturtą. Pirmiausia jis pasikvietė karininkus, trokštančius išsirinkti po draugę. Po jų sekė kareiviai. Galiausiai buvo pakviesti kolonistai. Pastarieji buvo suinteresuoti pasiimti moterį, nes vedus administracija teisėtai padvigubina gyvenamąjį plotą. Be to, jie gauna porą papildomų nemokamų rankų savo žemės sklypeliui įdirbti. Tos, kurių niekas nepasirinko, turės tarnauti viengungiams kariams. Argi jos nebuvo atsiųstos į "Sydney Gove" kaip "paguodos moterys"?
Kapitonas sugriauna meilę
Džonas Nikolas gavo atskirą plaušaplyčių namelį, kuriame apsigyveno su Sara ir kūdikiu. Draugystės sumetimais jie priėmė kartu gyventi ir Merę Rouz. Džonas nesibaimino sunkaus "Sydney Gove" gyvenimo, todėl nusprendė atsisakyti Karališkojo britų jūrų laivyno, tapti kolonistu ir likti gyventi su savo drauge, kol šiai pasibaigs septyneri katorgos metai. Tam jis privalėjo gauti kapitono Aitkeno leidimą. "Aš ją myliu. Mes turime kūdikį ir prižadėjau ją vesti", - aiškino kapitonui. Kapitonas nesutiko. Jis sakė negalįs plaukti be jo, nes ir taip trūksta trijų vyrų. Taigi Džonui buvo uždrausta vesti. Kad ir kiek vyras maištavo, maldavo, grasino ir pyko, kapitonas liko neperkalbamas. Jis priminė, kad sutartis įpareigoja likti laive iki pat grįžimo į Londoną ir būtina jos laikytis. Be to, jie turėsią užsukti į Kiniją arbatos krovinio ir jam reikalingi visi vyrai.
Džonas pakluso labai liūdna širdimi. Tą patį vakarą jis prisiekė Sarai sugrįšiąs, kai baigsis kontraktas. Toji prižadėjo jo laukti. "Lady Julian" smarkiai nukentėjo nuo audrų, todėl dabar Nikolas ir kaliniai įtemptai dirbo prie laivo.
"Lady Julian" plaukė vienuolika mėnesių. Kapitonas Aitkenas, leitenantas Edgaras ir chirurgas Alėjus buvo tokie atidūs ir budrūs, kad per visą kelionės laiką mirė tik penki žmonės. Merginos turi džiaugtis, kad laive buvo dėmesingas ir žmoniškas ekipažas. Praslinkus keturioms savaitėms po atplaukimo į Australiją, horizonte pasirodė trys laivai. Visi jų laukė su džiaugsmu. Kai laivai nuleido inkarus, džiaugsmas virto košmaru. Jūreiviai tempė iš triumų dešimtis kalinių lavonų ir svaidė į vandenį. Šie vyrai ir moterys mirė surakintomis rankomis nesulaukę kelionės galo! Išgyvenusieji buvo išsekę, nešvarūs, ligų ir alkio sudarkytais veidais. Daugelis iš jų netrukus mirė. Šių mirčių priežastis? Priežiūros stoka, vadovų abejingumas. Jie paliko savo kalinius mėnesių mėnesius pūti triumuose, neleido pakvėpuoti grynu oru ir pabūti saulėje. Kunigas Džonsonas dar ilgai laidojo šiais trimis laivais į "Sydney Gove" atgabentus kalinius.
Minėti laivai atplukdė ir gerą naujieną Merei Rouz. Pamenat, mergaitė pamilo jauną karininką. Pastarasis išplėšė Merę iš šeimos, suviliojo ir dingo, o kambarį išnuomojusi šeimininkė ją klastingai apkaltino vagyste. Merės likimas sujaudino kelis aukštus miestelio pareigūnus. Kol mergaitė plaukė laivu "Lady Julian" į katorgą Australijoje, šie privertė buvusią buto nuomotoją prisipažinti melavus ir Merė buvo išteisinta. Be to, jie pasiuntė laivu gubernatoriui Filipui laišką, kuriame prašė globoti mergaitę. Taigi laisva Merė galėjo sėsti į pirmą pasitaikiusį laivą Anglijos kryptimi. Ar ji nusprendė visam laikui likti Sidnėjuje? Nežinia. Džonas Nikolsas savo memuaruose rašo, kad Merė ištekėjo už žemdirbio Džono Treiso, paties geriausio žmogaus kolonijoje.
Be geros žinios Merei, laivai atgabeno tonas sėklų, gyvulių ir kitokių žemės ūkiui reikalingų dalykų, kad kolonijoje galėtų laisvai vystytis žemdirbystė. Nusistovėjo stabilios poros, prasidėjo normalus gyvenimas. Buvusios "Lady Julian" prostitutės tapo gerbiamomis žmonomis ir pamiršo ištvirkavimus prieplaukose. Tačiau vienas žmogus su didžiausia neviltimi skaičiavo dienas "Sydney Gove". Išsiskyrimas su Sara ir sūnumi Džonui Nikolsui buvo nepakeliamas. 1790 metų liepos 25-ąją jis paskutinį kartą apkabino savo kūdikį ir jo motiną. Vėliau vyras rašė, kad jiedu prisiekė būti ištikimi. Džonas prižadėjo sugrįžti pasibaigus Saros bausmės laikui ir ją parsivežti į Angliją.
Kitą dieną po išvykimo Džonas klaidžiojo po laivą tarytum kenčianti siela. Jis net pakeitė kajutę, kad mažiau kankintų prisiminimai apie Sarą. Likimo ironija: tą liepos 26-ąją kunigas Džonsonas Sarą sutuokė su Džonu Valsu. Tai įrodo, kad jaunoji moteris netikėjo Džono pažadais...
Sara klydo. Vos grįžęs į Londoną, 1791-ųjų pradžioje Džonas pradėjo ieškoti laivo atgal. Jo neradęs, sėdo į burlaivį Rio de Žaneiro kryptimi. Tas laivas patyrė katastrofą ir Nikolui teko grįžti atgal. Vyras buvo atkaklus, neatsisakė minties ieškoti savo mylimos moters ir kūdikio. Kitu laivu jis nuplaukė iki Pietų Afrikos, tačiau sutiktas senas "Sydney Gove" kalinys pasakė, kad Sara išvyko į Bombėjų. Vyras nenorėjo skaudinti Nikolo ir nutylėjo, kad moteris ištekėjusi už kito... Nikolas ją tebemylėjo. Jis buvo įsitikinęs, kad mylimoji jo laukia, todėl grįžo į Europą ir susirado į Aziją plaukiantį laivą. Vargšas ir šį kartą nepasiekė tikslo. Tada vėl grįžo į Angliją ir tykojo pirklių laivo. Deja, prasidėjo karas tarp Anglijos ir Prancūzijos... Džonas Nikolas buvo priverstas daugybę metų tarnauti britų armijoje. XIX amžiaus pradžioje vyras tapo laisvas, tačiau jau nutarė nebeieškoti savo vienintelės gyvenimo meilės ir grįžo į gimtąją Škotiją. Grįžo suvargęs ir visiškai nuskurdęs, nes visas savo santaupas išleido lakstydamas paskui Sarą. Džonas mirė taip ir nesužinojęs, kad Sara turtingai gyvena netoli Bombėjaus ir augina tris gražius vaikus.
Sidnėjus - didžiausias Australijos miestas
Sidnėjus augo ir plėtėsi. Nusistovėjo ryšiai su Anglija. Laivai atgabendavo naujų kalinių, kolonistų, naminių gyvulių, įvairių sėklų... 1793 metais iškilo bažnyčia, lūšnas pamažu keitė gražūs plytiniai namai. Padidėjo gimstamumas, atsidarė naujų parduotuvių ir kai kurie kolonistai labai praturtėjo. "Lady Julian" keleivės atbuvo bausmės laiką ir tapo laisvomis pilietėmis. Anglija dar tebesiuntė kalines į koloniją, tačiau moralės principai draudė jas vadinti "paguodos" moterimis. Nė vienas kapitonas nebeleido laivuose klestėti prostitucijai. Laivui atplaukus į Sidnėjų kalinės būdavo įkurdinamos, kol susiras tinkamą vyrą ir sukurs šeimą. Anglijos vyriausybė džiaugėsi: naujasis miestas plėtėsi ir turtėjo, kontinento pakrantėse augo naujos gyvenvietės. Šiandieninis Sidnėjus su keturiais milijonais gyventojų yra tiesioginis "Sydney Gove" įpėdinis.
Ar dar kas prisimena šiame mieste "Lady Julian" keleives? Ar žino, kaip prieš pačių valią jos buvo paverstos didžiausio istorijoje "jūrų viešnamio" prostitutėmis? Senosios britų administracijos kekšės net neįtarė, kad kaip gyvuliai gabentos į "Sydney Gove" ir tenkinusios kareivių bei kolonistų seksualinius įgeidžius, jos padės gimti didžiausiam Australijos miestui.
