Irena ZUBRICKIENĖ
- Paauglystėje galvodavau, kad mano gyvenimas - tai keturios sienos ir keli metrai pro langus matomo vaizdo, - atviravo Šunskų kaime (Marijampolės sav.) gyvenantis Mindaugas Juškaitis (22 m.), dėl įgimtos ligos negalintis vaikšioti ir todėl nesiskiriantis su invalido rateliais, tačiau... tobulai žaidžiantis krepšinį. - Buvo tikrai nyku ir liūdna. Dabar žinau: būsiu laimingas tiek, kiek pats to norėsiu, kiek svajonių turėsiu ir kiek jų sieksiu.
Paneigė medikų prognozes
Mindaugas gimė turėdamas didelių sveikatos problemų. Medikai iš karto pasakė: neįgalus, pažeistas negailestingos įgimtos ligos - stuburo smegenų išvaržos su smegenų vandene. Toks vaikas, specialistų teigimu, turėjo gyventi ne daugiau kaip 12 metų. Medikai prognozavo, kad iki tol ligoniukas visada gyvens tik lovoje - liga neleis nei sėdėti, nei atsistoti. Berniuko tėvai nenorėjo tuo patikėti, tačiau privalėjo taikytis su tokiomis pranašystėmis - juk medikai žino geriau...
Pirmieji požymiai, kad mažasis Mindaugas meta iššūkį lovos režimui, tėvus nudžiugino dar ankstyvoje sūnelio vaikystėje. Mažylis aktyviai rodė norą aplinkinį pasaulėlį matyti ne iš patalo. Vaikas fiziškai vystėsi neblogai, tik nevaldė apatinės kūno dalies. Iki šešerių metų Mindaugas gyveno nuolat sugipsuotomis iki šlaunų kojomis, nes jos buvo pastebimai netiesios. Ligoniuko protas vystėsi labai normaliai - netgi sparčiau negu kai kurių bendraamžių: viskas buvo įdomu, viską reikėdavo paliesti pačiam. Smalsus ir judrus Mindaugas, tarsi paneigdamas įprastas medikų teorijas, pradėjo šliaužioti - rankytėmis nešiodavo savo kūną, vilkdamas sugipsuotas kojeles. Anot Mindaugo motinos Zinos Juškaitienės, sūnelis buvo toks užsispyręs ir kantrus, kad nei drausminančios pastabos, nei paties nuovargis jo nenuramindavo.
Kasmet po kelis mėnesius Mindaugas praleisdavo ligoninėse, paskui - ir sanatorijose. Vaikystėje jis patyrė 5 operacijas, viliantis kuo didesnės sėkmės dėl kūno lankstumo ir judrumo - juk ligoniukas, medikų nuostabai, pradėjo sėdėti! Šiandien Mindaugui kiekvieną operaciją (o jų būta nuo 8 mėnesių) primena skirtingi "Lego" rinkinėliai - tėvai jų nupirkdavo po kiekvienos operacijos. Kaip dabar sako pats Mindaugas, "Lego" kaladėlės ilgainiui jam tapusios simboliu - po trupinėlį kuriama ateities vizija, peraugančia į realybę, tarsi iš dalelių lipinamomis svajonėmis.
Nuobodulį baidė naujovėmis
Mokyklinio amžiaus sulaukęs Mindaugas buvo mokomas namuose, pas jį ateidavo pedagogai. Lietuvių kalbos mokytoja Aldona Černiauskienė pastebėjo, kad mokinukas sklandžiai dėsto mintis ir turi ką įdomiai pasakyti, todėl moksleivį paragino rašyti dienoraštį. Mokytojos patarimas Mindaugui atrodęs kaip eilinė užduotis, bet netrukus pats pastebėjo, kad rašant greičiau prabėga laikas, ne taip nuobodu laukti užeinant draugų, o vėliau tapo visai įdomu paskaitinėti prieš pusmetį ar dar anksčiau užrašytas mintis. Tos mintys - tai užfiksuoti Mindaugo kasdienybės darbeliai, pokalbiai su bendraamžiais, įspūdžiai, vėliau - literatūriniai vaizdeliai.
Tapęs penktoku, Mindaugas buvo pirmasis neįgalus, tik ratelių dėka judantis Šunskų pagrindinės mokyklos mokinys - kelių pedagogių paragintas, pradėjo pats kasdien lankyti mokyklą. Kaime tuo metu tai buvo tiesiog akibrokštas, nes Mindaugo namiškiai tik per televiziją buvo matę, kad neįgalieji lygiomis teisėmis lanko mokyklas. Nors pats vaikinas nelinkęs prisiminti, kokiais žvilgsniais bendramoksliai pirmaisiais metais varstė ratukuose judantį Mindaugą, jo motina prasitarė: buvę visko. Tačiau kasdienis riedėjimas į mokyklą davė savo rezultatą: bendramoksliai pamažu "užmiršo" apie maloniai bendraujančio, įdomaus, smalsaus ir daug žinančio bei daug norinčio Mindaugas negalią.
Netrukus paauglį, ištrūkusį iš savo keturių sienų erdvės, užvaldė naujas pomėgis - krepšinis. Ne knygos apie jį ar garsių krepšininkų nuotraukos ir biografijos, o pats žaidimas. Tėtis kieme įtaisė krepšinio lentą ir įdavė sūnui į rankas kamuolį. Pirmieji metimai, anot Mindaugo, buvo netaiklūs - "per trumpi", taikantis sėdint vežimėlyje, tačiau pamažu kamuolys pakluso užsispyrusio jaunuolio rankoms. Juškaičių kieme pradėjo rinktis Mindaugo draugai ir krepšinio aistros liedavosi visai kaip didžiosiose krepšinio aikštelėse, o Mindaugas, važinėdamas ratukais, pamažu pradėjo valdyti kamuolį lygiai taip pat, kaip ir bėgiojantys jo bičiuliai.
Pradėjo "kūrentis" optimizmu
Kuo toliau, tuo dažniau Mindaugas mokykloje buvo pastebimas ir dėl savo literatūrinių sugebėjimų, ir dėl aistros krepšiniui. Kaip sakė mokytoja A. Černiauskienė, jis tapo mokyklos įžymybe! Mat Mindaugo literatūrinių bandymų buvo įdėta į Marijampolės moksleivių kūrybos knygą "Sūduvos glėby". Rinkinio sudarytojus sudomino vaikino autobiografiniai vaizdeliai, kuriuose atsispindėjo neįgaliojo išgyvenimai, pasaulėžiūra, siekiai ir svajonės.
"...Šiąnakt sapnavau, kad bėgu. Net nebėgu, o lekiu didžiuliais šuoliais. Pats sau atrodau toks didelis ir stiprus. (...) Plačiai mosuoju rankomis. Jaučiu vėsokus vėjo gūsius... Dievulėli, juk aš bėgu!" - tai eilutės iš Mindaugo kūrinio, išspausdinto minėtame rinkinyje.
- Galima sakyti, kad literatu tapau iš nuobodulio, - pasakojo Mindaugas. - O dabar galiu tvirtinti, kad kūryba mane tarsi pakėlė nuo mano problemų, atvėrė akis, galvą prikišo įvairiausių norų. Nieko neveikiantis ir nieko nenorintis žmogus jau vien dėl to yra ligonis, nekalbant apie įgimtą fizinę negalią. O aš esu optimistas - optimizmu "kūrenuosi" kiekvieną akimirką!
Mindaugas teigė, kad daugiausia optimizmo jis sėmėsi perskaitydavęs apie neįgalius žmones, kurie savęs "nenurašė", ir tokius ligonius pamatydavęs per televiziją. Tuomet jis esą visada pagalvodavo: "Jeigu tas žmogus sugeba taip gyventi, tai negi aš kitoks?" Įsitikinęs, kad savo stiprybės pavyzdžiu žmonės padeda vieni kitiems, Mindaugas linkęs manyti, jog ir jo optimistinis požiūris į ateitį, pasakojimai apie kasdien dedamas didžiules pastangas "prikels" iš savigraužos ir depresijos gniaužtų nors vieną gyvenimo džiaugsmą praradusį neįgalų, o gal net ir fiziškai sveiką žmogų.
Siekia sportinių aukštumų
Dar vienas lemtingas Mindaugo gyvenimo žingsnis buvo žengtas prieš keletą metų, kai neįgaliųjų stovykloje pastebėtas veržlaus būdo jaunuolis buvo pakviestas į Alytaus "Alytupio" neįgaliųjų krepšinio komandą. Nuo tada Mindaugo, beje, įsigijusio vairuotojo pažymėjimą, gyvenimas tapo judresnis ir įdomesnis: treniruotės, stovyklos, išvykos, varžybos... Dvejus metus "Alytupyje" lietas prakaitas atvėrė krepšininkui kelią į Lietuvos neįgaliųjų krepšinio rinktinę - iš pradžių jis buvo rinktinės kandidatas, o pernai tapo visateisiu rinktinės nariu.
Didysis krepšinis dar plačiau atvėrė Mindaugo langą į pasaulį. Su komandomis išmaišyta dalis Lietuvos, žaista Lenkijoje, Ukrainoje, Airijoje. Ypač įsimintinas buvo pernykštį rugsėjį Dubline vykęs Europos krepšinio vežimėliuose C diviziono čempionatas. Iš varžybų, kuriose Lietuvos garbę gynė ir Mindaugas, komanda parsivežė sidabro medalius ir pirmą kartą savo gyvavimo istorijoje - kelialapį į B divizioną. Mindaugui liko dižiulis įspūdis: iš laimės verkė bene visi komandos nariai, nes tai buvo didelis jų pasiekimas ir įvertinimas.
Šiandien Mindaugas - Kauno neįgaliųjų krepšinio komandos "RSK" ir Lietuvos neįgaliųjų krepšinio rinktinės narys, anot paties, į didįjį sportą patekęs "per savo ilgą liežuvį" - neva prisiprašęs. Tačiau Šunskuose ne vienas galėtų paliudyti, kad tokie vaikino pasiekimai - tai jo stiprybės ir valios rezultatas. Mat 3 kartus per savaitę po 2 valandas Mindaugas savarankiškai treniruojasi mokyklos sporto salėje, kol iš savęs išspaudžia viską, kas įmanoma. Namų kieme vaikinas irgi treniruojasi labai dažnai - net nepaisydamas oro sąlygų. Anot mamos, ar lyja, ar sninga, ar saulė kepina, bumpsi ir bumpsi jis tuo kamuoliu. Moteris žino: treniruodamasis ir žaisdamas sūnus neapsieina be traumų - juk esą visi sportininkai lekia kaip vėjai, net ir verčiasi vežimėliais per galvą. Stebint tokias neįgaliųjų varžybas, esą širdis visą laiką iš baimės dreba. Tačiau viską atperka gera Mindaugo nuotaika ir pasiekimai.
- Jeigu viskas bus gerai, šiemet stosiu į Kauno kūno kultūros akademiją, - nenustoja svajoti ir planuoti Mindaugas, kartais net pagaunantis save galvojant, ar ne per greitai ir ne per sklandžiai tos jo svajonės pildosi.
Rateliai - ne kliūtis džiaugtis gyvenimu
Mindaugas neslėpė, kad džiaugdamasis kasdienybe jis pasiekė ir kai kurių sveikatos rezultatų. Itin stiprios yra vaikino rankos, kuriomis jis lengvai "kilnoja" savo kūną iš vienos vietos į kitą. Be to, Mindaugas jau gali atsistoti ir net šiek tiek pastovėti, nors tai kainuoja itin dideles pastangas ir kančią. Medikai tai vertina gana skeptiškai, bet Mindaugas nepraradęs vilties, kad valia, užsispyrimas, masažai ir intensyvios treniruotės kada nors priartins jį prie svajonės žingsniuoti. Tiesa, tokiomis mintimis apie stebuklą jis negyvena kasdien tik jo laukdamas.
- Jeigu būčiau sveikas, kažin ar būčiau tiek pasiekęs? - svarstė Mindaugas. - Aš jau seniai nebekankinu savęs tyliais klausimais, kodėl būtent man buvo lemta būti kitokiam. Nėra jokios prasmės ką nors dėl to kaltinti. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra gražus tiek, kiek to grožio jis pats sugeba įžvelgti.
Anot Z. Juškaitienės, sūnaus įgimtos ligos šaknys - iki šiol neatskleista paslaptis. Nors medikai tikino, kad Mindaugo liga paveldima, moteris nežino nė vieno savo ar vyro giminaičio, turėjusio tokią negalią. Beje, Mindaugas - šeimos pagrandukas. Pirmagimė dukrelė taip pat nuo gimimo buvo paženklinta tos pačios ligos, ji mirė būdama vos 2 mėnesių. Antroji duktė gimė visiškai sveika, todėl iš trečiojo gimdymo šeima taip pat tikėjosi sveiko kūdikio. (Prieš porą dešimtmečių nėščios moterys retai būdavo nukreipiamos pas genetikos specialistus.)
- Mes jau seniai nusišluostę ašaras dėl sūnaus negalios, - sakė Z. Juškaitienė. - Kai susitaikai su tuo, kas nebepakeičiama, tampa tarsi lengviau kvėpuoti. Svarbiausia - rasti kur save realizuoti. Mūsų Mindaugas sėkmingai tai daro. Labai reikia, kad neįgalieji patys norėtų neužsidaryti namuose, ir gyvenimas ne tik jiems, bet ir jų artimiesiems bus lengvesnis bei įdomesnis.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Vaikinas, galintis judėti tik ratelių pagalba, šiandien yra aktyviai sportuojantis ir nemažai pasiekęs krepšininkas
- Mindaugas ir jo mama - labai artimi draugai
