- Dėl savo geresnės sveikatos ir mielesnio gyvenimo aš jau neturiu vilčių, - liūdnai kalbėjo Sasnavos miestelio (Marijampolės apskr.) gyventoja Leonarda Bulotienė (60 m.). - Galiu tik patarti jaunesniems žmonėms, kad kuo anksčiau pradėtų rūpintis savo sveikata, net jei, rodos, ir nepuola ligos. Kai jos užpuola, būna jau ne laikas sėkmingai su jomis kovoti. Štai jau daugiau nei treji metai, kaip aš gyvenu tarsi įkalinta kambaryje.
Turėtų kuo džiaugtis!
Leonarda Bulotienė - ilgametė Sasnavos gyventoja, apie 40 metų atidavusi mokiniams - mokiusi juos biologijos. Dideliam būriui sasnaviškių ji - buvusi auklėtoja, išleidusi tris abiturientų laidas. Leonardos buvusių mokinių kasdienybė dabar bėga darbuojantis versle, medicinoje, mokykloje, yra ir paprastų darbininkų, ir bedarbių. Mokytojai bene mieliausia kalbėti apie tokius buvusius moksleivius, kurie dabar įvardijami kaip geros mamos ir mylintys tėčiai, šeimos židinio puoselėtojai. Ne vienas jų vis dar užsuka pas miestelio centre, vadinamajame mokytojų daugiabutyje, gyvenančią buvusią pedagogę - visada būna apie ką pasikalbėti, kuo pasidžiaugti.
Širdį Leonardai glosto ir pačios užauginti vaikai - dvi dukterys. Daiva (36 m.) darbuojasi vietos įmonėje, gyvena už šešiolikos kilometrų nuo mamos, o jaunėlė Sigutė (23 m.) sėkmingai kremta anglų kalbos mokslus - šiuo metu jau yra magistrė. Džiaugdamasi, kad abi dukterys supratingos ir jautrios, motina paliūdi tik dėl to, kad negali jų matyti kasdien, tačiau puikiai supranta, kad jie privalo kurtis savus gyvenimus.
Prie namų ligos pririštos buvusios mokytojos didžiausias džiaugsmas buvo jos sutuoktinis, su kuriuo Leonarda kartu pragyveno beveik keturis dešimtmečius. Deja, vyras, irgi buvęs mokytojas - dėstęs rusų kalbą, bemaž prieš metus mirė. Jo gyvybė nutrūko staiga ir netikėtai. Anot Leonardos, vyras irgi buvo ne iš tų, kurie bėga pas gydytojus ką nors suskaudus, o tikrintis sveikatą profilaktiškai jam atrodę tarsi be reikalo gaišti savo laiką ir trukdyti medikus.
- Štai kokia dabar to amžino skubėjimo kaina: pastaraisiais metais mane prižiūrėjęs vyras pirmasis atgulė kapuosna, o aš likau be artimiausio žmogaus, be geriausio pagalbininko, - graudinosi Leonarda.
Medikai nustatė retą ligą
Buvusiai mokytojai dabar nelengva tiksliai suskaičiuoti, prieš kiek metų ją pradėjo kamuoti rimtesni negalavimai - didėjo svoris, buvo aukštas kraujo spaudimas, kankino nuovargis, skaudėjo kojas. Užtat ilgametė Sasnavos ambulatorijos gydytoja Onutė Parplėnienė, turinti savo senos pacientės ligų ir vizitų bei gydymo registracijos kortelę, tikslesnė: prieš daugiau nei 25 metus poniai Leonardai buvo diagnozuota mūsuose reta liga - dramblialigė. Gydytojos teigimu, tada ši liga dar, rodės, nejuodino moters gyvenimo spalvų, tačiau pamažu gilėjo, vešėjo, "prisiėmė draugystėn nemažą puokštę kitų negalavimų". Per pastaruosius du dešimtmečius giliai įsišaknijusios ligos įkalino Leonardą kambaryje.
- Dramblialigė - tai tokia liga, kai pastebimai padidėja kuri nors žmogaus kūno dalis, - aiškino gydytoja O. Parplėnienė. - Dažniausiai - kojos (taip yra ir mūsų mokytojai). Būna, kad neproporcingai padidėja rankos, veidas. Taip vyksta dėl limfos nutekėjimo ir medžiagų apykaitos sutrikimų. Šia reta liga dažniau serga moterys nei vyrai. Liga prasideda iš lėto: iš pradžių patinsta čiurna, paskui blauzda, šlaunis. Dažniau tai atsitinka vaikštant esant karštam orui, labiau pastebima ir vakarais, per dieną sukorus netrumpą kelią.
Gydytoja akcentavo, kad dramblialigė ir nutukimas yra ne tas pats. Antsvorio turintis ir linkęs pilnėti žmogus apvalėja, sunkėja tolygiai, visu kūnu, o dramblialigė tarsi "išsirinktų" tik kurią nors žmogaus kūno dalį - pavyzdžiui, apatinę. Toje kūno dalyje kaupiasi skysčiai, todėl ji storėja ir tinsta gana greitai. Ilgainiui sustorėjusios kojos pradeda skilinėti, sparčiai plečiasi venos, kamuoja skausmas, susidaro opų (panašių į pragulas), kurias labai sunku gydyti. Kartais gali išsivystyti ir gangrena. Ligonį vargina pasunkėjęs kūnas, negraži sustorėjusių kūno vietų išvaizda.
Pradinė stadija "nepagaunama"
Nustatyti pradinę dramblialigės stadiją, medikų teigimu, yra labai sunku, nes ši liga formuojasi nepastebimai, o kai jau diagnozuojama, būna nemažai pakenkusi. Ji - nepagydoma, tačiau ne mirtina liga.
Norint nustatyti dramblialigę kuo anksčiau, anot medikės, reikia nuolat stebėti ir reguliuoti savo svorį, tyrinėti ir fiksuoti kraujotakos rodiklius (kraujo spaudimą), domėtis limfotaka (ne be medikų pagalbos).
Dramblialigė gydoma hormonais, šlapimą varančiais vaistais, fizioterapijos procedūromis, masažu, kartais operuojama. Ištinusias ir skaudamas kojas patartina tvarstyti elastiniu vyturu (bintu), gulint jas pakelti aukščiau, nedirbti stovimo darbo.
Statistika skelbia, kad dramblialige serga apie 120 milijonų žmonių visame pasaulyje. (Lietuvoje tai retas susirgimas; štai gydytoja O. Parplėnienė savo apylinkėje turi dar vieną tokią ligonę, dėl apatinės kūno dalies sustambėjimo sveriančią per 200 kilogramų.) Ši liga labai išplitusi Afrikos šalyse, tačiau ten ji savo kilme skiriasi. Mat tropiniuose kraštuose dramblialigė prasideda įkandus parazitiniam uodui, kuris palieka lervą žmogaus kraujyje, o ši lerva sutrikdo žmogaus organizmo veiklą.
Ne tropiniuose kraštuose dramblialigė gali atsirasti, kaip minėta, dėl įgimto limfinės sistemos sutrikimo, po įvairių ligų (rožės, tuberkuliozės), po traumos, smarkaus nudegimo, spindulinio gydymo.
Ligos "palydovai" trenkė žaibu
Mokytojai Leonardai Bulotienei dramblialigė ilgus metus lyg ir netrukdė gyventi, nes antsvorio ir kojų skausmo sukelti negalavimai, rodės, buvo įveikiami, "prisijaukinami" - tarsi prapuldavo tarp daugybės neatidėliotinų darbų ir rūpesčių mokykloje bei namuose. Ryškų sveikatos pablogėjimą, kartu atėmusį ir gyvenimo džiaugsmą, sasnaviškė sieja su galvos smegenų išeminio insulto priepuoliu, kuris ją ištiko prieš daugiau nei trejus metus. Niekas negali atsakyti, ar šis insultas būtų "griebęs" Leonardą, jeigu ji tuo metu nebūtų sirgusi dramblialige.
- Pastaruoju metu vis būdavo itin aukštas kraujo spaudimas, - pasakojo Leonarda. - Buvo sutrikęs ir širdies ritmas. Dėl to buvau gydoma ligoninėje, sanatorijoje. Bet labiausiai mane paveikė du vienas paskui kitą nutikę įvykiai.
Leonarda su savo vyru vos netapo gaisro, kilusio jų važiuojančiame automobilyje, aukomis. Situacija buvo kritinė - gelbstintis teko labai išsigąsti. Kitas įvykis - naktinis skambutis, taip pamėgtas vadinamųjų telefoninių sukčių. Tąnakt kažkoks apgavikas pranešė Leonardai, esą sūnėnas padarė avariją - reikia pinigų! Nors sutuoktiniai nevykdė apgaviko nurodymų, tačiau išgyvenimai nesitraukė. Netrukus po to Leonarda pateko į ligoninę. Palatoje moterį lyg žaibu būtų trenkęs insulto priepuolis - smūgis net iš lovos išvertė!
Po insulto priepuolio ligonė jautė kairiosios kūno dalies nejudrumą, stingimą burnoje. Prireikė ne vieno mėnesio, kad Leonarda vėl galėtų pamažu judinti ranką, koją. Moteris neapsiėjo be vyro pagalbos. Ji tegalėjo džiaugtis, kad nėra lovos ligonis.
Didžiausias skausmas - artimųjų netektis
- Ligas, kokios jos beužkluptų, dar galima pakęsti, bet kaip išgyventi netekus artimiausio žmogaus ir toliau laidojant savuosius? - retoriškai kalbėjo Leonarda, atvirai pripažindama, kad po staigios vyro mirties jos kasdienybė liko visiškai bespalvė.
Jau beveik metai, kai Leonarda - našlė. (Kartu išgyvena ir prieš kelis mėnesius mirusios sesers netektį.) Sako, šito niekada nesitikėjusi, nes "ligų patalas" buvusi ji, o ne vyras. Pastarasis bene aštuonerius metus jautęs širdies problemų, tačiau nemanęs, kad tai taip rimta, o paskui, susirgus žmonai, nenorėjęs palikti jos be priežiūros, tad dėl savo bėdų ligoninėn negulęs.
Nuo tada, kai palaidojo vyrą, Leonarda nebuvusi lauke (nepajėgia lipti laiptais, eiti, sunku nešti per 150 kilogramų savo svorį, galų gale nebėra ir nuotaikos, poreikio).
Mažai Leonarda juda ir savo bute, remdamasi į metalinę vaikštynę. Pati iš lovos nebepakyla - kas rytą ateina jai padėti puikūs kaimynai ar seniūnijos skirta pagalbininkė. Tuomet kiek apsitvarkiusi moteris įsitaiso virtuvėje prie lango, kad matytų kiemą ir pagrindinę miestelio gatvę, einančią pro mokyklą, ir šitaip, nebekeisdama padėties, prasėdi visą dieną... Televizijos ir radijo "tuštybės" Leonardos nevilioja, tad belieka klausytis tik susirinkusių paukščių barbenimo - šie nenuskrenda, kol nebaigia lukštenti žemės riešutų pynės, specialiai jiems pakabintos prie lango.
Ligonę jau visus metus naktimis kankina nemiga - nepadeda jokie vaistai. Dienomis ji kartais nusvarina galvą sėdėdama prie stalo ir pabūna užmerktomis akimis. Tik toks būna šios į neviltį puolusios ligonės poilsis. Savo pilką kasdienybę buvusi mokytoja bando įvairinti retkarčiais skaitydama knygas, laikraščius, spręsdama kryžiažodžius. Didžiausia paguoda - nuostabūs kaimynai, buvę kolegos, taip pat krėsti ir perkrėsti gyvenimo išbandymų. Savaitgaliais moteris džiaugiasi sulaukusi savo dukterų.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Leonarda Bulotienė - retos ligos įkaitė
Nuotrauka iš redakcijos archyvo:
- Dramblialigė gali itin sudarkyti žmogaus kūną
(šitą nuotrauką radau internete - nežinau, ar gali tikti pagal didumą ir kokybę)
2006 01 20
