Motinos dienos išvakarėse aplankyta Kybartuose (Vilkaviškio r.) gyvenanti Onutė Lapkauskienė, Lietuvoje žinomos marijampolietės dainininkės Laimos Lapkauskaitės mama, džiaugėsi esanti laimingas žmogus. Ilgamete santuoka nenusivylusi žmona, patinkantį darbą tebedirbanti pensininkė, mylima mama - tai, anot ponios Onutės, patys didžiausi jos laimingą gyvenimą liudijantys faktai.
- Jūs apie dešimt metų dirbate naktine aukle Kybartų specialiojoje internatinėje mokykloje, kurioje įkurdinti savo tėvų meilės stokojantys vaikai. Kokią vietą jūsų globotinių gyvenime užima Motinos dienos šventė?
- Kiekvienas vaikas - tai skirtingas likimas, todėl kategoriškai tvirtinti, kad mūsų įstaigos vaikai visiškai neskiria dėmesio Motinos dienai arba kad ją švenčia kaip ir su gimdytojais gyvenančios atžalos, negalima. Globos įstaigos auklėtiniai tikrai žino, kad yra tokia šventė, ir ją vienaip ar kitaip pamini. Tokią dieną labai skaudu būna mums, darbuotojoms, nes matome, kad gėlės, kurios turėtų būti skiriamos mamai, atsiduria svetimose rankose - kartais netgi ilgai ieškojus ir svarsčius, ką jomis pamaloninti. Tokia mamų "paieška" - širdį veriantis reginys. Tačiau prie visko priprantama - antraip argi dirbtum, jeigu darbe kasdien lietųsi tik liūdnos emocijos. Beveik visi mūsų darbuotojai yra tikri vieno ar kelių auklėtinių krikštatėviai - tokia pas mus susiklosčiusi tradicija. Per įvairias šventes krikšto vaikai ir glaudžiasi kiekvienas prie savųjų. Iš manęs nuolatinio dėmesio, kurio negauna iš savo gimdytojos, savotiškai reikalauja mano krikštadukte tapusi mažametė Ievutė. Kartus jos likimas: mama, beje, taip pat užaugusi mūsų įstaigoje, nelanko nei dukrelės, nei jaunesniojo sūnelio. Mamos meilę Ievutei stengiuosi dovanoti aš. Kai tik pradėjau dirbti, maniau, kad turėsiu greitai išeiti, nes kaskart prašantys vaikų žvilgsniai ir žodžiai "būk mano mama" labai skaudino. Taip dažniausiai mus "bando" ikimokyklinukai. Žaisti šių vaikų likimais, juos traumuoti negaliu - jeigu jau apsispręsčiau kurį auginti, tai turėčiau auginti visą laiką. Manau, kad dabar man taip daryti jau ne pats tinkamiausias laikas, nors dėl Ievos buvau rimtai pradėjusi mąstyti.
- Jūs su vyru esate vienturtės Laimos, jau keliolika metų gerai žinomos dainininkės ir išgarsėjusio jaunųjų marijampoliečių pop choro "O lia lia" vadovės, tėveliai. Ar jus slegia dukters populiarumo našta, ar Laima svečiuojasi jūsų namuose per Motinos dieną?
- Kas mane pažįsta, neleis meluoti: nesipuikuoju dukters laimėjimais ir tuo, kad ji žinoma. Visa tai Laima pasiekė tik savo jėgomis - savo gabumais ir atkakliu, varginančiu darbu, kurį be galo mėgsta. Drįsčiau sakyti, kad Laimutei darbas yra visų pirmiausia. Ji buvo labai gabi ir smalsi, pareiginga mokinė, todėl aš labai norėjau, kad studijuotų mediciną. Laima pasirinko muziką. Tik vėliau, kai supratau, kad tai yra jos gyvenimo meilė ir variklis, nustojau gailėtis, jog netapo medike. Dabar aš džiaugiuosi, kad užauginome tokią gerą, mylinčią, žmonėms atsidavusią dukterį. Man labai malonu, kad pareigos, tvarkos, stropumo pamokos, kurias dukrai nuolat diegėme, nenuėjo veltui. Gal pasirodysiu esanti nekukli, tačiau ir balsą Laima, ko gero, paveldėjo iš mūsų - anksčiau abu su vyru dainuodavome jos vadovaujamame Kybartų kultūros namų chore, dabar aš dar giedu bažnyčios chore. Laimutė, būdama vos trejų, pagal klausą puikiai atkartodavo įvairiausias melodijas pianinu. Ji sutverta muzikai. O tėvams belieka tik džiaugtis, kai žino, kad jų vaikai pasiekė tai, ko norėjo. Matomės su dukteria tada, kai ji nebūna užimta, tačiau seniai jau laikomės susikurtų šeimos tradicijų: Kūčias ir Kalėdas visuomet švenčiame pas Laimą Marijampolėje, o Velykas - pas mus Kybartuose. Per Motinos dieną dukters taip pat visada laukiu - jeigu negali atvažiuoti, pasveikina telefonu, o atvyksta vėliau. Ką dovanoja? Visada - gėlių, o dar - kokį nors mielą daikčiuką. Ji labai mėgsta dovanoti man gerų kvepalų. Tokių pati nenusipirkčiau.
- Jūs su savo vyru Vytu - jau bemaž pusę amžiaus kartu. Gal turite kokį sėkmės ir laimės receptą?
- Galiu tik pasidalinti tuo, kaip patys gyvename. Niekada neskubėjome vienas kito bausti už klaidas, stengiamės įsiklausyti vienas į kitą, suprasti, atjausti. Meilė, kurią kasdien dalini šalia esantiems ar net ir visai nepažįstamiems žmonėms, sugrįžta su kaupu.
- Ačiū už pokalbį ir jausmais šiltos jums Motinos dienos.
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- O. Lapkauskienė prie dukters Laimos portreto savo namuose
