Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Pirmadienį per Lietuvos įkalinimo įstaigas ėmė ristis bado akcijų banga. Valgio atsisakė Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų Kolonijos, Marijampolės, vėliau - ir Pravieniškių kolonijose bausmes atliekantys nuteistieji. Jie tikino nevalgantys ir namiškių atvežto maisto - paštu atsiųstus siuntinius grąžinantys atgal. Bado akcijos dalyviai pateikė netrumpą reikalavimų sąrašą: kad būtų geresnės gyvenimo ir buities sąlygos, medicininis aptarnavimas ir maistas, kad infekuotieji ŽIV būtų atleisti nuo bausmės kaip susirgę nepagydoma liga ir išleisti laisvėn, kad būtų kuo greičiau pradėti įgyvendinti naujieji Baudžiamojo proceso bei Pataisos darbų kodeksai. O kaip tokius kalinių veiksmus vertina mūsų visuomenės atstovai?
Aloyzas Sakalas, Seimo narys, Seimo teisėtvarkos komiteto pirmininkas:
- Mes kreipiame dėmesį į jų problemas, tačiau bado streiko dalyvių keliami reikalavimai nėra tokie, kuriuos būtų galima patenkinti per vieną dieną, mėnesį arba net ir per porą mėnesių. Pavyzdžiui, reikalavimas pagerinti gyvenimo sąlygas... Šios sąlygos pagerės po to, kai pradės veikti naujieji Baudžiamasis, Baudžiamojo proceso ir Bausmių vykdymo kodeksai. Kada sumažės kalinių įkalinimo įstaigose, tada atitinkamai atsiras daugiau vietos ir kameros nebus perpildytos. Problemos dėl maisto... Tiesą sakant, ką turim, tuo ir maitinam. Nežinau, ar dar galima pagerinti maistą, jeigu šiuo metu daugelis Lietuvos žmonių tokio maitinimo, kokį gauna nuteistieji, sau leisti negali. Kaliniai iš tiesų gauna pakankamai gerą maistą ir, kaip jau minėjau, žymiai geriau maitinasi nei dauguma Lietuvos žmonių. Todėl kažin ar gali reikalauti jį pagerinti. Be to, nuteistieji yra nusikaltę, padarę daug žalos ne vienam žmogui ir valstybei, todėl tiesiog neturi teisės kelti ypatingų reikalavimų. Kalinių reikalavimas atleisti nuo bausmės užsikrėtusiuosius ŽIV ir išleisti juos į laisvę yra nesuvokiamas, toks variantas neįmanomas. Ką reiškia atleisti nuo bausmės? Juk niekas jų neapkrėtė ŽIV - tai padarė patys, savo noru, tad kodėl valdžia turi jausti atsakomybę, kad jie tapo ŽIV nešiotojais, o paskui teikti malonę, atleisti nuo bausmės ar dar ką nors pritaikyti. Tačiau tokiems asmenims būtų galima įrengti atskirą zoną arba atskirą kalėjimą, kur jie galėtų vykti savo noru. Šiame kalėjime turėtų būti geresnės gyvenimo sąlygos, būtent tokios, kad jie ten norėtų apsigyventi. Na, o jeigu sugrūsime visus prievarta - bus pažeistos žmogaus teisės ir to niekas neatleis... Beje, yra ir pagrįstų, pakankamai smulkių reikalavimų, kuriuos galima patenkinti iš karto. Pravieniškėse kaliniai prašo, kad būtų organizuotas vidurinės mokyklos kursas tokio išsilavinimo neturintiesiems. Ne vieną kartą pats esu kreipęsis į Kauno apskrities vadovus, kad skirtų pinigų mokytojams, nes patalpas jie turi. Deja, jie nei anksčiau, nei dabar pinigų neranda... Valdžios atstovai mano, jog nusižengėliai gali apsieiti ir be mokslų.
Raimondas Šilanskas, aktorius, humoristas:
- Savaime aišku, kiekvienas bijo užsikrėsti mirtina liga, todėl bėgti nuo infekuotojo žmogų verčia baimė. Aš nežinau, kaip elgčiausi užsikrėtęs ŽI virusu, bet iš sveikųjų pusės tikrai galiu pasakyti, jog tai baisus jausmas. Suprantu Marijampolės kalinius, bijančius, kad iš Alytaus neatvežtų ŽIV nešiotojų, juk daugelis neatsikratys narkotikų, nekeis gyvenimo būdo. O kaliniai ėmėsi bado akcijos tikriausiai todėl, kad neturi kitų priemonių atkreipti į save dėmesį... Ši problema - žvėriška, labai opi ir taip paprastai jos išnarplioti negalima. Negi visi ims ir kartu persipjaus venas?.. Tada visi klausimai išsispręstų iš karto. O kaliniai nori, kad tos problemos būtų rimtai sprendžiamos, kad nebūtų išsisukinėjamo. Kalėjimuose koncertuoju nuo 1989 metų, kaip tik šiemet jau buvome Alytuje, Pravieniškėse ir Panevėžyje, todėl visiškai suprantu nuteistųjų elgesį. Sudėtinga visiems gyventi kartu, viename būryje...
Petras Kiušas, Pravieniškių pirmosios sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijos direktorius:
- Kalinių reikalavimai sumažinti nuteistųjų skaičių, skubos tvarka priimti Bausmių vykdymo kodeksą - nerealūs, net ir pačiam didžiausiam kvailiui aišku, kad to padaryti neįmanoma. Kaip sumažinti tą skaičių? Juk kalėjimo per mėnesį ar du nepastatysi... Kitais metais tikriausiai pradės veikti Bausmių vykdymo kodeksas ir kalinių skaičius sumažės savaime. Bet jie nieko neklauso... Apie tai, ar užsikrėtusiuosius ŽIV reikia atleisti nuo tolesnės bausmės, nuomonės neturiu, to reikėtų klausti teisininkų. Niekas jų specialiai neapkrėtė, surišęs nė vienam neįdūrė, todėl tegul dabar neieško kaltų.
Leokadija Steponavičienė, 69 metų pensininkė iš Kėdainių rajono:
- O Dieve, kaip man įgriso ta kalėjimų tema. Kiekvieną dieną apie tai kalbama, rašoma, rodoma. Atrodo, jog Lietuvoje dabar labiausiai nuskriausti kaliniai. Kažkodėl niekas nemato, kad kasdien kariasi ar kitaip iš gyvenimo savo noru pasitraukia žmonės, kad šąla ir badauja tėvų palikti vaikai, kad žmonės dirba verkdami - negauna atlyginimų, bet vis tikisi, o iš tiesų yra mulkinami nebaudžiamų darbdavių. Čia būtų galima išvardinti begales vargšų žmonių, kurie niekam nerūpi. Todėl man ir sunku suvokti, kaip kaliniai drįsta ko nors reikalauti - juk man, pensininkei, daugiau nei 40 metų sunkiai atidirbusiai melžėja, šėrėja, praradusiai sveikatą, niekas valgyti už dyką neduoda. Gal ir ne tai būtų skaudžiausia, tačiau pati dar 1998 metais nukentėjau nuo vagies - jis ganykloje papjovė ir išmėsinėjo mano karvutę, kuri buvo vienintelis pajamų ir maisto šaltinis. Teismas suskaičiavo, jog man padaryta žala viršijo 1 500 litų, bet iš tikrųjų tos žalos niekas niekada neišmatuos. Taigi tas jaunas, dar ir kitų nusikaltimų padaręs žmogus gavo, berods, trejus metus kalėjimo, tačiau juokingiausia, jog ten nieko neveikė ir dar buvo maitinamas už dyką. Nežinau, kokios kolonijose verdamos košės, bet manau, kad tokie žmonės neturi teisės nieko reikalauti. O jeigu dabar nevalgo - tegul. Kažin ar ilgai iškęs...
