Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Senatvės bijo visi. Ir ne vien todėl, kad jos sulaukus tenka daug ko atsisakyti, tapti niekam nereikalingam. Baisiausia tuomet, kai žmogus pasijunta vienišas ir visiškas bejėgis, kai jam pristinga jėgų ne tik iš parduotuvės parsinešti duonos ar pieno, bet ir išsivirti sriubos, pasikloti patalą, galiausiai - net nusiprausti ar apsirengti... O ką jau šnekėti apie nuo ryto iki vakaro persekiojantį vienišumo jausmą, kuomet gali pasikalbėti tik su nebyliomis namų sienomis... Kai šalia nebelieka artimo ir brangaus žmogaus...
Ką darys, kai nebepakels šaukšto...
84-erių sulaukusiai Zosei J. gyvenimo spalvos prarado savo žavesį maždaug prieš porą metų. Garbaus amžiaus moteris jautė, kaip pamažu silpsta jėgos, kaip darosi vis sunkiau nueiti iki netoliese esančios parduotuvėlės. Iki tol mėgdavusi pasižvalgyti, kas sukrauta ant turgavietės prekystalių, išsirinkti šviežių, ką tik išrautų ar nuskintų daržovių, dabar priversta šio pomėgio atsisakyti. Tad kartais labai supyksta, kai partempusi sunkų krepšį, jame randa gerokai apvytusį kopūstą ar papuvusį obuolį. Visą gyvenimą buvusi itin tvarkinga ir švarą be galo mėgstanti moteris, dabar vos pajėgia bent kiek aptvarkyti net ir tą nedidelį vieno kambario butą, išsiskalbti patalynę, drabužius. Zosė vieniša jau penkeri metai, kuomet, pralaimėjęs nelygią kovą su sunkia liga, mirė jos vyras. Vienintelis sūnus su šiuo pasauliu atsisveikino dar anksčiau. Jis žuvo autoavarijoje. Marti, su kuria ir iki tol mažai bendravo, dabar Zosę visai pamiršo. Baimė šią moterį sukaustė vieną praėjusio pavasario rytą, kuomet ji pirmą sykį net tris dienas nepakilo iš lovos. Ligos gniaužtai senolę pagaliau paleido iš savo glėbio, tačiau ankstesnės sveikatos nebeliko. Kol kas pas Zosę bent kelis kartus per savaitę užsuka netoliese gyvenanti jos bendraamžė, tačiau ir ji ne "geležinė". Nuolat skundžiasi vis silpstančiu regėjimu, bloga savijauta... Moteris bijo net pagalvoti, kas bus tuomet, kai nebepakels šaukšto, kai negalės pakilti iš lovos... Tiktai išgirdusi, jog galima pasikviesti pagalbon socialinės pagalbos tarnybą, moteris kiek pralinksmėja, tačiau sužinojusi, jog už suteiktas paslaugas gali tekti mokėti, vėl apsiniaukia. Zosės pensija niekada nebuvo didelė...
Kankina vienatvė
85-erių Teofilija S. - panašaus likimo moteris. Skirtumas tik tas, jog ji seniai išsiskyrusi, o du vaikai, kitados nuoširdžiai rūpinęsi savo motina, jau ne vienerius metus ieško laimės užsieniuose. Ir jau beveik baigia pamiršti savo gimdytoją. Anūkai močiutę aplanko tik per didžiąsias šventes. Skirtingai nei Zosė, visą laiką itin taupiai gyvenusi ir kitados nemažai turto sukaupusi Teofilija sau gali leisti daugiau. Tolima giminaitė, moterį aplankanti greičiausiai todėl, kad visuomet iš jos namų išeina papilnėjusia pinigine, padeda nudirbti rimtesnius darbus, tačiau blogiausia tai, jog viešnia viską daro paskubomis, neprisėda, nepasikalba. Visą laiką gana aktyviai gyvenusiai moteriai itin trūksta bendravimo. Teofilija tikina, jog jai svarbiau ne tvarkingi namai ar gardžiau paruošto valgio lėkštė, bet galimybė su kuo nors pasikalbėti, kartu išgerti arbatos, pasiguosti... Vienatvė itin baisi dabar, kai moteris beveik neišeina iš namų ir nuo ryto iki vakaro būna viena...
Šios moterys kol kas dar sugeba bent minimaliai savimi pasirūpinti, o ką daryti tiems, kurių sugrubę pirštai (dėl senatvės, o ne dėl ligos) jau nebegali nulaikyti šaukšto, kai pristinga jėgų įlipti į vonią ar nueiti į tualetą, jau nekalbant apie tai, kad niekaip nepavyksta pakeisti perdegusios elektros lemputės ar užkabinti užuolaidų, o kambarys ar butas, kuriame bėga paskutinės gyvenimo dienos, tampa savotišku kalėjimu. Kuomet susiklosto tokia situacija, pagalbon reikia kviestis socialinių paslaugų teikimo tarnybų darbuotojus.
Kada žmogus tampa vienišas
Kiekvieno miesto ar rajono savivaldybės, privalančios rūpintis savo žmonėmis, kuria minėtas struktūras. Štai Socialinių paslaugų administravimo poskyrio prie Kauno savivaldybės direktorė Dalia Šatienė pasakojo, jog jos vadovaujamas paslaugų centras dirba trimis kryptimis - teikia pagalbą namuose seniems ir neįgaliems asmenims, teikia jiems transporto paslaugas ir atlieka socialinį darbą su socialinės rizikos šeimomis.
Pagalbos namuose paslaugos teikiamos daugiau nei 300 kauniečių, išskyrus slaugą, nes socialiniai darbuotojai neturi atitinkamos kvalifikacijos. D. Šatienės teigimu, senų žmonių, kuriems reikalinga parama, vis daugėja, todėl ši problema tampa vis aštresnė. Vieni tampa našliais ar našlėmis, kitų vaikai vis dažniau išvyksta gyventi į užsienį, giminės nutolsta, galiausiai išmiršta. Beje, neretai vaikai negali tinkamai pasirūpinti savo paliegusiais tėvais dėl pernelyg sudėtingos socialinės situacijos, didžiulio užimtumo, darbo krūvio ir taip toliau. Senyvo amžiaus žmonės, susirgę sunkiomis ligomis, kurį laiką gali praleisti slaugos ligoninėse, nors ir jose pastaruoju metu laisvų vietų beveik nebūna. Be to, priežiūros bei slaugos reikalaujantys asmenys čia gali būti laikomi ribotą laiko tarpą (ne ilgiau kaip 120 parų), nebent šis terminas pratęsiamas, jeigu už jų išlaikymą ir slaugą yra atlyginama. Visiškai vieniši, jokių artimųjų neturintys seneliai keliauja į senelių globos namus, kur jiems sukurtos gana neblogos buities ir gyvenimo sąlygos, teikiama visokeriopa pagalba.
Paslaugų sąrašas gana ilgas
Senyvo amžiaus savimi negalinčiam pasirūpinti žmogui namuose gali būti teikiamos tiek pagrindinės, tiek papildomos socialinės paslaugos. Prie pagrindinių paslaugų priskiriamas namų tvarkymas (buto valymas, patalynės keitimas), asmens higienos paslaugos (prausimas, maudymas, skalbimas), maisto ruošimas (ne tik valgio virimas, bet ir maisto produktų parnešimas iš parduotuvės, indų suplovimas arba karšto maisto pristatymas į namus), įvairūs pavedimai (mokesčių sumokėjimas, medicinos priežiūros organizavimas, įvairių dokumentų tvarkymas ir t. t.), taip pat daugybė kitų ūkinių darbų (malkų supjovimas, gyvenamųjų patalpų remontas, krosnių iškūrenimas ir t. t.).
Papildomų paslaugų teikimo sąraše - ne tik namų priežiūros darbai (daržų ravėjimas, sodo priežiūra, drabužių lyginimas), bet ir įvairūs vienkartiniai pavedimai (globotinio lydėjimas iki tam tikros įstaigos ar institucijos, korespondencijos išsiuntimas ir t. t.), bet ir laisvalaikio organizavimas (pavyzdžiui, knygų ar laikraščių skaitymas). D. Šatienės teigimu, Kaune pačios populiariausios paslaugos yra maisto atnešimas ir gaminimas, buto tvarkymas...
Ne visiems paslaugų gavėjams reikia mokėti
Kada ir kam skiriamos minėtos paslaugos? Visų pirma, asmuo, kuriam reikalinga pagalba, pats arba jo artimieji, kaimynai turėtų kreiptis į miesto (rajono) savivaldybės Socialinių reikalų skyrių ir pranešti, jog nurodytam asmeniui reikia suteikti atitinkamas socialines paslaugas. Socialinis darbuotojas, patikrinęs besikreipiančiojo dėl šių paslaugų gyvenimo sąlygas, įvertinęs to asmens savarankiškumą, gaunamas pajamas, išsiaiškinęs kitas aplinkybes, užpildys pagrindinių socialinių paslaugų poreikio įvertinimo anketą. Papildomas paslaugas pasirinks pats jų gavėjas. Žodžiu, bus galutinai nuspręsta, kokios paslaugos reikalingos konkrečiam vienišam senam žmogui, kurių jis pats atlikti negali... Beje, už suteiktas paslaugas reikia mokėti. Pavyzdžiui, Kauno miesto savivaldybės taryba yra nustačiusi įkainius - kiekvienas atliktas darbas įvertinamas nuo 1 iki 8 litų. Pavyzdžiui, pigiausiai, tai yra 1 litą, kainuoja patalynės pakeitimas, gydytojo iškvietimas, nesudėtingų pusryčių ar vakarienės paruošimas, pagalba valgant, indų išplovimas, buitinių atliekų išnešimas ir taip toliau. Kiek brangiau - 2-3 litus - kainuoja atskiros patalpos (virtuvės, vonios, koridoriaus) sutvarkymas, karšto maisto atnešimas ar produktų nupirkimas, mokesčių sumokėjimas, palydėjimas į kokią nors įstaigą, dujų baliono pakeitimas, pokalbis, knygų ar laikraščių skaitymas (1 valanda) ir kitos paslaugos. Brangiausiai - iki 8 litų - įvertintas vieno kambario buto sutvarkymas, keliais litais pigiau - kietojo kuro nupirkimo organizavimas, dviejų stiklų lango arba šviestuvo išvalymas, daržovių nupirkimas žiemai ir kita. Iš tiesų būtų sudėtinga išvardinti visas socialinių centrų teikiamas paslaugas ir nurodyti jų kainas, kurios kiekvienoje savivaldybėje greičiausiai kitokios. Vis dėlto žmonėms nereikėtų labai išsigąsti, jog neturės lėšų susimokėti, nes yra numatyta, jog vienais atvejais asmenys nuo šio mokesčio atleidžiami, kitais - privalo sumokėti tik dalį šių mokesčių. Pavyzdžiui, Kaune už pagalbos namuose teikiamas pagrindines paslaugas nemoka vieniši pensininkai ir invalidai, jeigu jų pajamos neviršija 2,5 valstybės remiamų pajamų (2,5 X 135 litai) dydžio, pensininkų ir invalidų šeimos, neturinčios vaikų, jeigu jų pajamos vienam šeimos nariui neviršija 2 valstybės remiamų pajamų. Kitiems paslaugų gavėjams, gaunantiems mažas pajamas, šių paslaugų suteikimo įkainiai gali būti sumažinti nuo 20 iki 80 procentų.
Rūpi ne vien valgis
Atrodytų, jog bejėgiškoje padėtyje atsidūrusiam senukui ar senutei turėtų rūpėti vien tai, kad neliktų alkanas, kad nesušaltų, kad kas nors padėtų nusiprausti, visada po ranka būtų padėti reikalingi vaistai, tačiau nereti atvejai, kai tokiam senatvės nualintam žmogui ne mažiau svarbus bendravimas, pokalbiai. Žmonės labai dažnai skundžiasi vienatve. Deja, atvykęs socialinis darbuotojas stengiasi kuo greičiau atlikti tuos darbus, kurie yra nurodyti, ir skuba pas kitą globotinį. Juk ne kiekvienam, ypač jaunesnio amžiaus, darbuotojui yra įdomu bendrauti su paliegusiu senuku, dažnai nesugebančiu rišliai išsakyti savo mintis, nuolat kartojančiu gerokai pabodusias savo gyvenimo istorijas, ir klausytis dūsavimų apie blogus vaikus ar nelaimingai susiklosčiusį likimą.
Beje, tarp mūsų yra nemažai žmonių, kurie, nors ir sulaukę garbingo amžiaus, nenori sėdėti namuose ir kentėti nuo vienatvės. Štai ne vieną tokį žvaliai nusiteikusį senuką sutikome prie Panemunės senelių namų (Kauno m.) įsikūrusiame Pagyvenusių žmonių dienos centre. Vienai šio centro lankytojų - kaunietei Jadvygai Untarienei - jau 83 metai, tačiau ji kiekvieną dieną skuba čia, bendrauja, diskutuoja, dalyvauja saviveikloje, važiuoja į ekskursijas, užsiima gydomąja mankšta...
- Jaučiu didžiulį dvasinį pakilimą, kasdien einu čia lyg į darbą, - neslėpdama džiaugsmo prisipažino puikiai pagal savo amžių atrodanti moteris. - Aš nežinau, kas tai vienatvė, kas tai liūdesys...
Iš tiesų, ne kiekvienas garbaus amžiaus sulaukęs žmogus jaučiasi taip gerai, kad galėtų išvažiuoti iš namų ir aktyviai įsitraukti į kokią nors veiklą, susirasti širdžiai mielą užsiėmimą. Didžioji dauguma jų, užmirštų artimųjų bei kaimynų, tyliai merdi tarp savo namų sienų. Jiems labiausiai reikalinga pagalba...
