Šalies vadovas Valdas Adamkus priima jau ne pirmą sprendimą, kuris apstulbina už jį balsavusius ir jį remiančius Lietuvos žmones. Gali būti, kad tokios pozicijos šaknys siekia dar pirmąją prezidento kadenciją. Tada V.Adamkaus padaryti žingsniai gali neleisti jam laisvai atsikvėpti iki šiol.
Pozicija ginant susikompromitavusį Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovą Arvydą Pocių, nenoras geriau suvokti metus Lietuvą krėtusio saugumo skandalo esmę, pribloškiantis veto dėl KGB rezervo karininkų įstatymo, pagaliau - vis dar karštai diskutuojamas sprendimas uždegti žalią šviesą bendrovei "Leo LT" kurti, nors ekspertai, politikai ir tūkstančiai piliečių protestuoja. Tai tik keletas pastaruoju metu Lietuvos žmones nustebinusių ir nuvylusių prezidento V.Adamkaus žingsnių.
Ar šalies vadovas, prieš ketverius metus žadėjęs į politiką grąžinti moralės sampratą, atkurti pasitikėjimą pagrindine valstybės institucija, tokius sprendimus priima visiškai savarankiškai? O galbūt jais suinteresuoti užkulisių veikėjai turi svertų, kurie gali paveikti šalies vadovo apsisprendimą?
Milžiniška skola
2003-iųjų pradžioje, pasibaigus Lietuvos prezidento rinkimų antrajam turui, paaiškėjo, kad V.Adamkaus kampanijai išleista kur kas daugiau pinigų nei surinkta. Prezidento pareigas tada ėjusio V.Adamkaus rinkimų skola siekė 1,2 mln. litų. Kaip žinoma, tąkart jis pralaimėjo Rolandui Paksui, kuris vėliau buvo nušalintas per apkaltą. Tuometinė V.Adamkaus rinkimų štabo vadovė Ona Volungevičiūtė pranešė, kad skola bus perduota V.Adamkaus fondui, nes per mėnesį po rinkimų turi būti uždarytos specialiosios, tik rinkimų kampanijai skirtos sąskaitos.
Netrukus buvo prabilta, kad dalį rinkimų skolos - daugiau kaip 400 tūkst. litų - V.Adamkui per jo fondą padėjo padengti Darbo partijos lyderis, Kėdainių verslininkas Viktoras Uspaskichas. Spėliones dar labiau sutvirtino V.Adamkaus fondo administratorių tvirtas ryžtas neatskleisti aukotojų pavardžių. Išsamus aukotojų sąrašas visuomenei iki šiol taip ir nebuvo pateiktas.
Paskutinės minutės dekretas
Neskelbiami aukotojai ir aplinkybės, kodėl jie nutarė jau po pralaimėtų rinkimų paremti V.Adamkų, yra raktas, leidžiantis atskleisti daugelio dabartinių šalies vadovo sprendimų motyvus.
Tuo metu, po pralaimėtų prezidento rinkimų, V.Adamkaus komanda aktyviai leidosi ieškoti pinigų. Prezidento aplinkos žmonių teigimu, su V.Uspaskichu susisiekė dešinioji V.Adamkaus ranka R.Mieželis. Dėl 400 tūkst. litų paramos susitarta greitai. Už tai paprašyta vienos "paslaugėlės" - Lietuvos pilietybės "geram žmogui".
2003 metų vasario 18 dieną prezidentą V.Adamkų, kuriam dirbti buvo likusios vos aštuonios dienos, pasiekė Rusijos piliečio Mansuro Sadekovo rusų kalba rašytas prašymas suteikti Lietuvos pilietybę išimties tvarka. Šį asmenį, Rusijos verslininką ir tuo pat metu - meistrą V.Uspaskicho įmonėje Kėdainiuose, rekomendavo pats "darbiečių" lyderis ir jo kolegos.
Gautą M.Sadekovo prašymą iškart, vasario 19-20 dienomis, "palydėjo" avansas - į V.Adamkaus fondą buvo pervesta 200 tūkst. litų iš Vilniaus banko Kėdainių ir Panevėžio filialų. Aukotojai - dešimtys V.Uspaskicho įmonių darbuotojų, kurie, pasirodo, tą pačią dieną suvokė savo simpatijas rinkimus pralaimėjusiam prezidentui ir nusprendė jį paremti 1-10 tūkst. litų sumomis. Iš oficialių dokumentų matyti, jog tada šie asmenys gaudavo minimalų atlyginimą.
Vasario 24-ąją, likus vos dviem dienoms iki naujojo šalies vadovo R.Pakso inauguracijos, prezidentas V.Adamkus dekretu Nr. 2073 suteikė M.Sadekovui Lietuvos pilietybę išimties tvarka.
Vos pasirašius dekretą, kitą dieną V.Uspaskicho įmonių darbuotojus vėl ištiko masinis dosnumo V.Adamkui priepuolis. Vasario 25-28 dienomis V.Adamkaus fondą iš Kėdainių ir Panevėžio pasiekė likusi 200 tūkst. litų parama. Už paslaugą buvo atsiskaityta.
Paslaptingas pilietis
Pirmoji informacija apie šį sandėrį žiniasklaidą pasiekė tik 2006-ųjų vasarą. Tuo metu pasirodė ir aukotojų sąrašai, ir duomenys apie Lietuvos piliečiu tapusį M.Sadekovą.
Kaip žinoma, būtinas rekomendacijas siekiant pilietybės išimties tvarka šiam Rusijos piliečiui, Rusijos bendrovės "Volga-Petrolium" generaliniam direktoriui ir koncernui "Vikondos kapitalas" priklausančios įmonės "Vikstata" meistrui, suteikė pats V.Uspaskichas ir tuometiniai jo partiečiai - europarlamentaras Arūnas Degutis bei Seimo narys Vladimiras Orechovas.
Kad tai buvo grynas formalumas arba skubos darbas, byloja rekomendacijų tekstas - visų trijų beveik identiškas, rašytas tartum vieno žmogaus, o ir tas nepasivargino pasukti galvos.
Jau vėliau tiek A.Degutis, tiek V.Orechovas tikino parašę rekomendacijas V.Uspaskicho paprašyti. Abu sakė M.Sadekovo gerai nepažinoję ir vėliau su juo nebendravę.
Paties M.Sadekovo prašymas suteikti Lietuvos pilietybę šalies vadovą pasiekė iš Maskvos. Nors tuo metu Rusijos verslininkas turėjo galiojančią Lietuvos vizą, jis nepasivargino atvykti į šalį, kurios piliečiu siekė tapti. M.Sadekovas savo prašyme rašė turįs verslą - degalinių tinklą, užsiimantis labdaringa veikla, esąs mecenatas. "Kadangi mano šeima gyvena Lietuvoje, esu gerai susipažinęs su šalies ekonomika, matau čia daug galimybių, planuoju plėtoti tarptautinį verslą Lietuvoje ir taip įnešti savo indėlį į Lietuvos ekonomikos vystymą", - žadėjo būsimas pilietis.
Išties M.Sadekovas Lietuvoje turėjo ir šeimą, ir darbą. Pareigos - meistras V.Uspaskicho įmonėje nuo 2001 metų, žmona - Darbo partijos narė, tuometinė V.Uspaskicho padėjėja Seime Aldona Paškevičiūtė. Vienintelė keistenybė, kad M.Sadekovas, oficialiais duomenimis, Lietuvoje lankėsi vos kelis kartus. 2003 metais į mūsų šalį jis buvo atvykęs du sykius, dar kartą - 2005-aisiais. "Vikstatos" darbuotojai niekaip neprisimena turėję tokį kolegą, o jo žmonos A.Paškevičiūtės kaimynai ir bendradarbiai - ką nors girdėję apie jos santuoką ar matę šį vyriškį.
Nėra ir duomenų apie Lietuvoje plėtojamą M.Sadekovo verslą. Mūsų šalyje jis neturi jokio turto, neina vadovaujamų pareigų. Atrodo, Lietuvos pilietybę gavęs Rusijos verslininkas net bando atsikratyti ryšių su mūsų šalimi - 2006 metų birželį jis, pačiam prašant, buvo atleistas iš darbo "Vikstatoje", tuo pat metu oficialiai išsiskyrė su žmona A.Paškevičiūte.
Dosnūs kėdainiškiai
2006 metais žiniasklaida paskelbė anonimo laišką, kuriame minimos 72 asmenų, dirbusių su V.Uspaskichu siejamose įmonėse ir 2003-iųjų vasarį parėmusių V.Adamkų 1-10 tūkst. litų sumomis, pavardės.
Aukotojai - oficialiai už minimalias algas V.Uspaskicho bendrovėse "Krekenavos agrofirma", "Kėdainių grūdai", "Vikstata", "Vikrema", "Vikeda", Kėdainių konservų fabrike ir kitose įmonėse dirbę žmonės. Keletas jų net gaudavo socialinę paramą iš valstybės. Tačiau tai nesudomino institucijų, kurios privalo kontroliuoti įstatymų įgyvendinimo teisėtumą mūsų šalyje. Valstybinė mokesčių inspekcija suskubo informuoti, kad 2002 metais vykusių prezidento rinkimų kampanijos finansavimo ataskaita jau patikrinta, priekaištų jai neturima, o likusių skolų padengimo šaltiniai - ne mokesčių inspektorių reikalas.
Generalinė prokuratūra, reaguojanti į anoniminius grasinimus prezidentui ar jį įžeidžiančius filmukus internete, tąkart anoniminio laiško informacija, metančia šešėlį Jo Ekscelencijai, nesusidomėjo. Generalinis prokuroras Algimantas Valantinas pareiškė, kad publikacijos spaudoje "nėra pagrindas pradėti tyrimą". Anot prokuroro, tam reikia oficialaus kreipimosi - kaip tik jo ir nesulaukta.
Tiesa, kai kurie politikai tada ragino V.Adamkų, kad jis pats "nusiplautų" kritusius įtarimus ir nuodugniai išdėstytų skolų grąžinimo aplinkybes. Prezidento atstovė spaudai Rita Grumadaitė pranešė V.Adamkaus poziciją, esą šis niekuo nėra įsipareigojęs jį parėmusiems asmenims. Pasak valstybės vadovo, jis niekada nesikišęs į rinkimų kampanijos finansinius reikalus, o kai į viešumą iškilo jo rėmėjų sąrašas, taip pat netikrinęs, ar duomenys tikri, ir neketinąs reikalauti kokių nors papildomų tyrimų.
Vis dėlto akivaizdu, kad V.Uspaskicho darbuotojų parama ir pilietybės suteikimas M.Sadekovui šalies vadovui V.Adamkui buvo be galo skausminga tema. Prezidentas, per pirmąją kadenciją Lietuvos pilietybe išimties tvarka apdovanojęs beveik 300 asmenų, dabar, nuo 2004 metais vykusių rinkimų, tam ryžosi tik kartą - prieš kelis mėnesius taip pagerbė avangardinio kino kūrėją Joną Meką.
Kurį laiką apie savo pagalbą valstybės vadovui tylėjo ir V.Uspaskichas. Tačiau sprukdamas į Maskvą jis užsiminė turįs "kompromatą" prieš prezidentą, Seimo pirmininką bei Lietuvos teisėsaugą ir netrukus bandė kirsti dar kartą.
2006-ųjų rugsėjį per teletiltą iš Maskvos buvęs Darbo partijos lyderis atviriau prakalbo apie 2003 metais suteiktą paramą rinkimus pralaimėjusiam V.Adamkui. V.Uspaskichas pareiškė, kad nei prezidentas, nei jo fondo vadovas R.Mieželis tiesiogiai nesutiko imti paramos. "Jie nesutiko priimti ir nereikalavo iš manęs paramos, todėl buvo būtinos tam tikros procedūros", - užsiminė V.Uspaskichas. Ir vėl, kaip dar daugybę kartų, pažadėjo netrukus atskleisti visą tiesą. Subtili šantažo forma?
Atrodo, Kėdainių verslininkas, neviešinęs informacijos, išsikapstytė iš itin sudėtingos situacijos. Beveik dvejus metus sėdėdamas Rusijoje ir žadėdamas pateikti turimą informaciją V.Uspaskichas, netikėtai sugrįžęs į Lietuvą ir vietoj areštinės kameros teismo sprendimo laukiantis savo name Kėdainiuose, tarsi davė tylos įžadus. "Nenoriu kalbėti ta tema", - atšovė V.Uspaskichas, paklaustas apie paramą V.Adamkui.
Situacija kartojasi: įtarimai dėl V.Adamkaus fondui paaukotų lėšų neištirti, paramą organizavęs V.Uspaskichas tyli, bet nežada to daryti amžinai. Akivaizdu, kad šalies vadovui nemalonią tiesą žino ir daugiau asmenų, taip pat - pirmosios prezidento kadencijos komandos nariai, neišskiriant ir dabartinio premjero patarėjo Albino Januškos.
Aiškumo šiuo atveju galėtų suteikti išsamus tyrimas, bet jo norėti pirmiausia turėtų pats prezidentas. Tik taip valstybės vadovas išsivaduotų iš šešėlinės įtakos ir šantažo grėsmės. Tik tiesa jį galėtų išlaisvinti ir apsaugoti. Tačiau prieš dvejus metus prezidentas nesiryžo šioje istorijoje padėti taško.
