Ramutė PEČELIŪNIENĖ
- Vasaros saulės nutviekstoje ligoninės palatoje gulėjau nejudėdama, visa sugipsuota - po klaikios autoavarijos lūžę dubens, kojų bei rankų kaulai, sužaloti vidaus organai neleido net krustelėti. Dieną naktį kamavo begalinis skausmas - maudė, gėlė visą kūną... Tačiau tyliai kenčiau ir laukiau akimirkos, kuomet pamatysiu savo brangiausiąjį - vyrą Saulių. Juk mes tą lemtingąją popietę važiavome kartu viename automobilyje. Mane visi (tiek artimieji, tiek medikai) ramino ir prašė palaukti - esą Saulius stipriai susitrenkęs galvą, todėl jam uždrausta judėti, tad kol kas jis negalįs manęs aplankyti. Nors buvo apnikusios pačios liūdniausios mintys, vis dar vyliausi, kad taip yra iš tikrųjų. Juk nežinojau, kuo baigėsi siaubingas dviejų automobilių susidūrimas - sąmonę atgavau tiktai ligoninėje po operacijos. Kad ketverių metukų sūnus Lukas liko gyvas ir beveik nenukentėjo - tuo buvau įsitikinusi, nes mažylis mane jau buvo aplankęs.
Skausmą gydė skausmu
Po avarijos buvo praėjusi ne daugiau kaip savaitė, kuomet perrišdama kraujuojančias kojos žaizdas medicinos sesuo nejučiomis prasitarė, jog prieš keletą dienų buvo palaidotas mano vyras. Tik vėliau sužinojau, jog jis mirė avarijos vietoje. Pakraupusi ėmiau šaukti ir visu balsu raudoti. Širdies skausmas buvo toks gilus ir rėžiantis, jog negalėjau susivaldyti. Tą akimirką atsisakiau nuskausminamųjų - tik kentėdama fiziškai galėjau tramdyti širdies skausmą. Taigi skausmą gydžiau skausmu... Nuo tos dienos gyvenimas prarado bet kokią prasmę. Man buvo vis tiek - išsigydysiu savo sužalojimus ar liksiu invalidė, turės sūnelis motiną, ar taps visiškas našlaitis, galų gale gyvensiu ar užgesiu... Ištisus mėnesius praleidau ligoninėse, ne vienoje reabilitacijos įstaigoje bei sanatorijoje, kol pagaliau atsistojau ant kojų. Pirmoji mano kelionė buvo į kapines. Deja, baisus netekties skausmas manęs ir toliau neapleido... Jis lygiai taip pat kankina ir dabar...
Štai kokias mintis prieš kelerius metus šių eilučių autorei buvo patikėjusi panevėžietė Alma, per tragiškai pasibaigusią autoavariją praradusi ne tik sveikatą, bet ir mylimą vyrą. Tąsyk jauna našlė kalbėjo taip, tarsi savo antrąją pusę būtų ką tik palaidojusi. Buvo aišku, jog moteris nepajėgia susitaikyti su šia nelaime. Nors Almai didžiulę paramą suteikė artimieji bei draugai, niekas negelbėjo. Prie to, kaip toliau klostėsi šios nelaimingos moters likimas, dar sugrįšime...
Susitaikymas su netektimi - ilgas procesas
Iš tiesų, artimo ir brangaus ar labai gerai pažinoto žmogaus netektis yra baisi nelaimė. Suvokti ir su tuo susitaikyti nėra paprasta ir lengva. Psichologo Gedimino Navaičio teigimu, tai - ilgas procesas. Normalu, kad žmonės gedi. Bandymai jiems siūlyti pramogas, linksminti - nenaudingi, o dažnai ir kliudantys įveikti netekties sukeltą jausmų ir minčių sąmyšį. Tačiau kiekvienas, kuriam su šiuo skaudžiu procesu tenka susidurti, jį išgyvena savaip. Vieni širdgėlą bando nuraminti įtemptu darbu, fiziniu savęs sekinimu, kiti pasineria į naują, anksčiau nevystytą veiklą, stengiasi vengti kiekvienos laisvos minutės, nes tos akimirkos nejučiomis vėl primena tai, kas prarasta... Tačiau būna ir skaudžių atvejų, kuomet neišlaikę tokio gyvenimo išbandymo žmonės griebiasi stikliuko ar net narkotikų.
Draugėn susibūrė panašūs likimai
Apie Lietuvoje esančius našlių klubus viešai nekalbama, tačiau tokių esama. Štai pavyko artimiau susipažinti su keliomis Lazdijuose 1996 metais įkurto našlių klubo moterimis. Visos keturios pašnekovės - klubo prezidente tituluojama medikė ponia Irena, jos bendramintės pedagogės Aldona bei Onutė ir farmacininkė Elena - artimai bendrauja jau ne vienerius metus. Į šį būrį jas sutelkė netektys. Visos jos palaidojusios vyrus, na o Aldonos likimas itin skaudus - ji Anapilin jau išlydėjusi ir du suaugusius sūnus, nekalbant apie tai, jog kas trejus ketverius metus jos artimų žmonių ratas negailestingai retėja. Klubo prezidentės Irenos teigimu, staiga tapęs vienišas, žmogus pasijunta labai blogai. Gerai, jei dar yra vaikų, giminių, tačiau jeigu jie gyvena atskirai, artimo žmogaus gedėjimas tampa sunkiu išbandymu. Prieš 14 metų našle tapusi moteris prisipažino nuo vaikystės labai bijojusi mirusiųjų. Kitą dieną po vyro laidotuvių ji namuose liko viena. Staiga sukrėtė kurtinantis griausmas - tą akimirką moters vaizduotė sukūrė baisią sceną - tarsi pro lubas kambarin būtų įkritęs karstas. Tik vėliau paaiškėjo, jog tą baisųjį trenksmą sukėlė nuo sienos ant pianino nukritęs paveikslas, kuris, beje, Irenos vyrui buvo dovanotas jo 50-mečio proga. Išsigandusi moteris išbėgo į laiptinę ir tik gerokai nurimusi surado jėgų grįžti atgal... Po kurio laiko nuo sienos nukrito vinjetė su vyro ir jo kolegų nuotraukomis. Kai kas bandė aiškinti, jog tai tam tikri iš ano pasaulio siunčiami ženklai - atrodė, jog namuose vaikšto vyro dvasia ir tarsi susirenka savo daiktus... Ponios Irenos teigimu, tokiais momentais žmogus yra labai jautrus, pažeidžiamas, tad jam reikalinga parama iš šalies.
Kai kas ieško finansinės naudos
Jau minėtas Lazdijuose įsikūrusių našlių klubas, kuris niekur nėra oficialiai įregistruotas ir turi tiktai neoficialų "Aglužės" pavadinimą, padeda moterims lengviau iškęsti netekties skausmą. Tiesa, kadaise čia buvo ir keli vyrai, tačiau vėliau jų gretos išretėjo - galbūt stipriosios lyties atstovams lengviau susitaikyti su likimo siųstu išbandymu, kitiems galbūt nėra smagu jaustis pernelyg didelėje moterų kompanijoje. Beje, pasitaikydavo ir tokių atvejų, kuomet į klubo senbuves kreipęsi vyrai pirmiausia bandydavo išsiaiškinti, kas jas finansuoja - matyt, norėdavo pasipelnyti. Sužinoję, jog nieko panašaus nėra, čia daugiau nesikreipdavo.
Našlių sukurtas tradicijas lydi dainos
Klubo narės susikūrusios savas tradicijas. Pagrindinė ir pati smagiausia - sveikinimai jubiliejų proga. Dovanos ir gėlės perkamos iš kas mėnesį mokamų nario mokesčių (5 litai). Kaip žinia, nelaimė greičiau užmirštama žmogui bendraujant, ką nors veikiant, tad moterys stengiasi kuo dažniau susitikti, organizuoti keliones, dalyvauti įvairiuose renginiuose. Jos jau yra išmaišiusios visą Lietuvą, jas galima pamatyti miesto šventėse. Prieš kurį laiką klubo narės ėmėsi gražios iniciatyvos - prisiprašė, kad valdžia miesto centre skirtų žemės plotelį. Jame moterys įrengė gražų gėlyną, pastatė liaudies menininko Antano Volungevičiaus (jau buvusio šio klubo nario) padarytą koplytstulpį. Dabar miestiečiai nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens gali grožėtis moterų rankomis išpuoselėtu kampeliu. Beje, jos visos labai mėgsta dainuoti, tad susirinkusios draugėn dažnai užtraukia dainą. Turi net vieną mėgstamiausią, jau tapusią savotišku klubo himnu.
Mano skausmas - mano turtas
Apie savo netektis našlių klubo narės pasakoti nelinkusios, tačiau visos pripažįsta išgyvenusios ne vieną juodą akimirką. Štai ponios Onutės teigimu, palaidojus vyrą kai kas siūlė jai "paskęsti mėlynam liūdesy" - tai reiškia lieti upeliais ašaras ir kankintis. Tačiau moteris mano, jog nereikia savęs laidoti. Ponia Aldona tvirtina, jog nereikia savo skausmo primesti kitiems, jį demonstruoti (taigi viešai lieti ašaras) ir reikalauti išskirtinio dėmesio.
- Mano skausmas - mano turtas ir jį galiu turėti tiktai aš, - įsitikinusi našlė.
Be to, kartais užuojauta gali ir įskaudinti. Įkyrus jos reiškimas tampa panašus į druskos bėrimą ant neužgijusios žaizdos. Bendrų receptų, kaip išsigydyti netekties skausmą, nėra, tačiau reikia stengtis su juo susidoroti. Galbūt būrimasis į tokius klubus ir yra viena iš geriausių išeičių, kur panašaus likimo moterys tampa tokios artimos ir viena kitą suprantančios iš vieno žodžio. Beje, klubo marės pripažino, jog kartais net sesuo ar brolis nebūna tokie artimi... Niekas nepaneigs, jog laikas gydo žaizdas, tačiau smagiau, kai jos užgyja greičiau...
Žmogaus mirtis iškelia ir materialinių problemų
Kalbant apie materialinę padėtį, daugeliu atveju našle tapusios moters gyvenimas staiga apsiverčia aukštyn kojom. Situacija nelabai keičiasi tik tuo atveju, kuomet ji turi rimtą materialinį pagrindą, dirba, gali viena išlaikyti save ir vaikus. Iš tiesų tenka girdėti, kuomet savo vyrą palaidojusi moteris, iki tol buvusi tyli ir paklusni namų šeimininkė, iškart imasi toliau plėtoti sutuoktinio verslą, įsijaučia į tą vaidmenį, tampa stipri ir valdinga. Tačiau tokie atvejai gana reti. Dažniausiai žmogaus mirtis vis dėlto iškelia sunkių materialinių problemų. Didžiuliais nepritekliais, su kuriais tenka susidurti netekus vyro, skundėsi ir jau minėto klubo moterys. Ne viena iš jų jau sulaukusi pensijos. Iš gaunamų 300-400 litų jos priverstos ne tik išlaikyti didesnio ploto butus, bet ir prasimaitinti, apsirengti... O juk kokios nors paramos laukia vaikaičiai, kai kada - ir jau suaugę vaikai... Deja, ne visuomet moterys gali juos nudžiuginti. Štai, pavyzdžiui, Lazdijuose išsikeisti didesnio ploto butą į mažesnį būstą nėra jokių galimybių. Tad ir gyvena našlės vienos trijų keturių kambarių butuose, mokėdamos už juos beveik visas gaunamas pajamas. Jokios kitos išeities nėra... Blogiausia tai, kad valstybė labai keistai skirsto našles (ar našlius) į atskiras grupes - materialinė parama joms priklauso nuo to, kuriuo laikotarpiu mirė sutuoktinis... Klausydamasi panašių kolegių pasakojimų ponia Aldona sakė esanti pati didžiausia ponia. Mat ji gyvena nedideliame bute be patogumų. Taigi nedaug moka už šilumą (pati kūrena krosnį), gali taupiai naudotis kitais komunaliniais patarnavimais. Beje, jai dar pasisekė ir dėl to, jog turi galimybę kurį laiką pagyventi pas dukrą Olandijoje. Praleidusi svečioje šalyje nemažai laiko, Aldona vis grįžta į Lietuvą. Kelionės, naujos pažintys, nauja aplinka ir kito gyvenimo pažinimas taip pat padeda užmiršti visas nelaimes.
Gyvenimas grimzta bedugnėn
Bet yra ir skaudesnių atvejų. Vėl grįžkime prie panevėžietės Almos. Po jos gyvenimą sugriovusios autoavarijos buvo praėję nemažai laiko, kuomet šių eilučių autorė pasidomėjo tolesniu nelaimėlės likimu. Paaiškėjo skaudi realybė. Tąsyk su našle susitikti nepavyko, nes ji gulėjo ligoninėje, buvo labai sunkios būklės. Jos sesuo pasakojo, jog Alma po patirtos fizinės ir dvasinės traumos taip ir nepajėgė atsitiesti, sunkiai serga. Moterį į savo glėbį įtraukė narkotikai. Dėl patirtų traumų bei netekusi vyro paramos Alma skendo ne tik gilios depresijos, bet ir skolų liūne. Visas santaupas surijo gydymas. Paskui, atsistojusi ant kojų, moteris veltui ieškojo bet kokio darbo - Panevėžyje ir sveikiems bei išsilavinusiems žmonėms jo labai trūksta. Sunki materialinė padėtis vis labiau stūmė į neviltį. Tuomet narkotikais pradėjusi malšinti tiek širdies skausmą (vyro netektis Almai buvo pats baisiausias išbandymas, kurio ji neišlaikė), tiek atsiradusius nepriteklius, moteris save stūmė į pražūtį. Vyro netektis sužlugdė ne tik jaunos moters, bet ir jos mažamečio sūnaus gyvenimą... Tačiau panašių tragiškų likimų yra ir daugiau.
Našlės tekėti neskuba
Kaip teigia Amerikos spauda, JAV savo vyrus kasmet palaidoja apie 700 000 moterų. Pagal statistinį vidurkį, vyrai už jas gyvena 14 metų trumpiau. Tad nenuostabu, jog nemažai našlių vis dažniau ryžtasi kurti naują šeimą. Moterys bando ieškoti visaverčio gyvenimo... Kaip yra Lietuvoje? Pas mus vidutinis moterų ir vyrų gyvenimo trukmės skirtumas yra 10 metų. Taigi silpnosios lyties atstovės taip pat savo saulėlydį gali praleisti naujo sutuoktinio glėbyje. Tačiau ar moteris vilioja tokia perspektyva? Anksčiau minėtos brandesnio amžiaus našlių klubo narės tikino apie naujas santuokas svajoti nelinkusios (esą apie tai galėtų galvoti tik jaunos našlės, kurioms dar visas gyvenimas prieš akis). Galbūt todėl, kad gyventi vienoms, nuo niekieno nepriklausomoms, - daug geriau. "Pati sau ponia", - pasakytų bet kuri iš pašnekovių... Iš tiesų, našlės priverstos įprasminti savo gyvenimą kaip savarankiškos moterys. Netekties, matyt, pamiršti negalima, tačiau vienatvė, pasak jų, ilgainiui įgyja savitą harmoniją. Galima susidaryti nuomonę, jog po vyro mirties praėjus porai metų moterys nėra labiau linkusios į depresiją nei savo vyrų nepraradusios bendraamžės. Be to, dalis našlių save atranda iš naujo, atskleidžia tokius gabumus, apie kuriuos iki tol nebuvo net nujautusios...
