Jūsų laikraštį prenumeruoju ištisai, jis man patinka, bet šį kartą, perskaičiusi straipsnį "Teis už tai, kad pavalgiau", išspausdintą š. m. rugpjūčio 6 dieną (Nr. 61), nusivyliau. Aš irgi turiu sūnų - 35 metų bedarbį. Darbo yra užtektinai, žmonės prašo dirbti, bet jis dirba tol, kol pasiima pinigus, o tada geria, kol viską prageria, tuomet irgi ateina pas mane, pensininkę invalidę, prašyti valgyti (turiu pamaitinti ir dar cigarečių nupirkti). Jeigu man reikia ką padaryti, samdau žmogų ir moku pinigus, nes sūnelis kai negeria, tai uždarbiauja, o kai turi pinigų - neturi laiko, nes geria. Mano giliu įsitikinimu, kas nori dirbti, darbo randa, o girtuokliams ir tinginiams pataikauti nereikia. Ir niekuomet nesutiksiu, kad sūnui galima iš motinos vogti. Tegu pats užsidirba tuos lašinius, tai žinos, kiek jie kainuoja. Aš manau, kad jei tas ponas Ramanauskas taip dirbtų, kaip kilnoja stikliuką - nereikėtų vogti iš senutės lašinių, užsidirbtų ir sau, ir motinai, kuri jį išaugino. Jis rašo, kad mūsų Lietuvėlė nusirito. Teisingai, nusirito iki to, kad senutės invalidės motinos turi išlaikyti savo girtuoklius ir tinginius sūnus.
P.S. Jokiu būdu neginu mūsų teisėsaugos, nes ji tikrai korumpuota 90 procentų.
Rita, Rokiškis
