Sigitas STASAITIS
Laisvas menininkas šiaulietis Gediminas Beržinis per savo gimtadienį gruodžio mėnesį vis iškrečia ką nors ekscentriško - kartą jis "nusišovė" gatvėje ir praeivių siaubui gulėjo apsipylęs pomidorų padažu, pernai surengė mėsgalių parodą, papiktinusią visus Šiaulių senosios kartos dailininkus. Ir šiemet Gediminas neatsispyrė pagundai priblokšti miestiečius - pačiame Šiaulių centre gelbėjo... kiaulei gyvybę.
Atrodo, pastarajai G. Beržinio akcijai turėjo įtakos Amerika. Tiksliau - Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas ponas Džordžas Bušas, šiemet vėl išgelbėjęs kalakutui gyvybę. 1621-ųjų rudenį grupė naujakurių amerikiečių puritonų iškėlė puotą. Linksmintis buvo dėl ko - prieš metus jiems buvo pavykę gyviems atplaukti į ką tik atrastą Šiaurės Ameriką, sėkmingai įsikurti ir šviežiuose arimuose sulaukti gero derliaus. Žmonės šventę, kurioje šlovinamas Aukščiausiasis, leidęs naujakuriams sulaukti gero derliaus, pavadino Padėkos diena. Ši šventė amerikiečiams taip patiko, jog 1863 metais prezidentas Abraomas Linkolnas Padėkos dieną paskelbė nacionaline JAV švente, švenčiama kiekvieno lapkričio ketvirtą ketvirtadienį. Šią dieną amerikiečiai su artimaisiais būtinai valgo keptą kalakutą. Neseniai JAV prigijo dar viena tradicija - šios šalies prezidentas išgelbsti gyvybę Padėkos dienai papjauti nupenėtą vieną simbolinį kalakutą, kuris, užuot patekęs pas mėsininką, nuvežamas į fermą, kur iki pat natūralios mirties sočiai lesinamas.
Nors G. Beržinis - ne Amerikos prezidentas ir gimęs ne Padėkos dieną, o kiek vėliau, jis taip pat sugalvojo prezidento vertą akciją. Žinia, Lietuvoje kalakutų beveik nėra, esame kiaulienos kraštas, tad G. Beržinis nutarė savo 45-erių metų proga išgelbėti vienai kiaulei gyvybę. Menininkas nėra turtuolis, negali nusipirkęs skersti vežamą riestasnukę popinti savo kukliame bute, neturi jis ir fermos. Tad "gelbėtojas" nutarė kriuksės gyvybę išpirkti praeivių aukojamais pinigais.
Į patį Šiaulių centrą, pėsčiųjų bulvaro vidurį, G. Beržinis su padėjėjais atbogino nemenką kiaulę ir paleido ganytis prie pat solidaus banko pastato. Išsitraukęs megafoną G. Beržinis ėmė raginti šiauliečius aukoti pinigus.
- Kasdien pasaulyje paskerdžiama tūkstančiai, šimtai tūkstančių nekaltų kiaulyčių, - rėkė Gediminas. - Žmonės, išgelbėkime bent šitą vieną kaip gailestingumo simbolį! Surinkime 400 litų, ir kiaulė mums dar daug metų dėkinga kriuksės!
Nesupratingiesiems G. Beržinis paruošė plakatą, kuriame, pasivadinęs Liepaičiu, taip pat ragino protestuoti prieš gyvulių skerdimą ir išpirkti kiaulei gyvybę.
Nepasakysi, kad šiauliečius sujaudino gyvulėlio likimas. Daugelis miestelėnų abejingai nesustodami žingsniavo pro šalį. Smalsieji kiaulę apspito būreliu, tačiau irgi neskubėjo krapštyti piniginių - į padėtą dėželę metė vos vienas kitas, o ir tie patys aukojo daugiausia baltus centus.
Medikai pirmieji nustatė, jog kiaulės organizmas labai panašus į žmogaus. Vidaus organai tokie panašūs, jog net buvo bandoma ligoniams persodinti kiaulės organus. Ne tik organais (o kartais ir išvaizda) mažai skiriamės nuo kiaulių - elgiamės neretai irgi kiauliškai, krečiame vienas kitam kiaulystes. Taigi G. Beržinio riestasnukė, turėdama panašias į žmogaus smegenis, matyt, suvokė, jog reikalai prasti, jog jos gyvybės verta suma tikrai nebus surinkta, tad nutarė sprukti. Metęs megafoną G. Beržinis trumpam nutraukė savo gelbėjimo akciją, kol pagavęs bulvaru besprunkančią kiaulę parsivedė ir apribojo laisvę - pririšo už užpakalinės kojos.
Nenorintiems aukoti praeiviams G. Beržinis kaišiojo lapą, prašydamas bent pasirašyti protestą prieš masinį kiaulių skerdimą. Perskaitę peticiją praeiviai neskubėjo raityti savo parašo - nebe tie laikai. Buvo net pasipiktinusiųjų:
- Už gyvūnų kankinimą tave patį reikia pririšti už kojos, o po to papjauti!
- Ek jūs, beširdžiai, - nekreipdamas dėmesio į kritikuotojus toliau į megafoną rėkavo G. Beržinis. - Kasdien pasislėpę kemšate kiaulieną ir nenorite pagailėti bent vieno gyvulėlio!
- Kvailių ieško, - "Kranklio" korespondentui savo nenuginčijamą filosofiją išdėstė vienas nė cento nepaaukojęs ir nepasirašęs seniokas. - Tarkim, sumesime tuos 400 litų, o kas toliau? Kas tą kiaulę išlaikys, kas tuščiai penės? Ką nori daryk, vis viena kiaulės laukia vienas galas - mėsininko peilis.
Taip mąstė ne vien šis seniokas. Pavargęs agituoti G. Beržinis suskaičiavo aukas rūškanu veidu - vos dešimt litų. Net ir parašus dėl kiaulės jam sekėsi rinkti sunkiau nei Seimo nariams ant prezidento apkaltos lapo - už kiaulės gyvybę pasisakė vos... 16 šiauliečių. Matyt, tiek vegetarų tądien teėjo pro šalį.
Netrukus kiaulė buvo nuvesta atgal į mašiną ir nevežta ten, kur ir sakė supratingasis seniokas - į mėsinę.
Istorijos moralas paprastas: kas Lietuvoje turi būti pajautas, tas ir bus. Nesvarbu, ar tai mėšlina kiaulė ar pats prezidentas.
Domo Graužino nuotr.
Kiaulė geruoju nenorėjo būti gelbėjama - G. Beržiniui turėjo padėti trys vyrai. G. Beržinis - kairėje
( kaulė 1 );
Pasak medikų, kiaulės vidaus organai labai panašūs į žmonių. Argi ne žmonišku, nepatikliu žvilgsniu žvelgia vargšas gyvulėlis?
( kiaulė 2 );
Kiaulė prie banko skulptūrų. Kiaulė - kairėje.
( Kiaulė 3 );
Užjautę pririštą gyvulėlį šiauliečiai skubėjo namo valgyti kiaulienos
( Kiaulė 4 ).
