Remigijus RAINYS
Jau 21 metus sunkios psichinės negalios kankinama raseiniškė Irena prieš 13 metų susilaukė sūnaus Tomo (vardas pakeistas). Beveik nuo pat pirmųjų savo gyvenimo namų berniukas virto tikru klajokliu, mat mama, turėjusi nepaaiškinamą polinkį nuolat lankytis pas savo drauges, visur kartu tampydavosi ir krepšyje paguldytą kūdikį. Šeima iširo, o vaiko tėvas Sigitas sūnaus auginimo ir auklėjimo procese beveik nedalyvavo. Teismas priteisė sūnui išlaikyti alimentus, tačiau vyriškis nuolatinį darbą turėjo tik priešokiais, todėl juos mokėdavo retkarčiais.
Globėjos rūpesčio nevertino
Vėliau paaiškėjo, kad Irena nebeįstengia rūpintis sūnumi. Pradėjęs eiti į Mokyklą, Tomas tingėjo mokytis, nuolat bėgo iš pamokų. Vaiku kiek galėdama rūpinosi jo tėvo sesers Onutės šeima, kuri pati augino tris savo vaikus. Mažasis dažnai lankydavosi pas tetą ir ten būdavo priimamas kaip savas. 2003 metų pradžioje teta Onutė tapo nuolatine jo globėja. Onutės vyras tuo metu jau buvo miręs, o vyresnieji vaikai jau pradėję savarankišką gyvenimą, todėl moteriškė visą savo dėmesį skyrė globotiniui, kurį vadino ir laikė savo sūnumi. Pradžioje viskas klostėsi gerai. Tomas sugrįžo į mokyklą ir pirmaisiais mokslo metais nepraleido nė vienos pamokos. Jo elgesiu namuose nesiskundė ir globėja. Kartu su juo nudirbdavo visus ūkio darbus, stengdamasi berniukui skirti jo jėgas atitinkančias užduotis. Vaiką nuolat veždavo pramogauti pas Klaipėdoje prie jūros gyvenančią dukrą ar pas Vilniuje gyvenantį sūnų. Ypač daug laiko Tomas praleisdavo su savo pusbroliu - jaunėliu Onutės sūnumi, kuris vos į paauglystę beįžengiantį berniuką mokė vairuoti automobilį, drauge praleisdavo daug laiko. Vėliau pusbrolis išvažiavo dirbti į Angliją ir be vyriškos draugystės likęs vaikinas vėl prisiminė senus įpročius. Trumpam sugrįžęs į namus, pusbrolis Tomą nuo galvos iki kojų aprengė naujais rūbais, tačiau tas juos suplėšė ir suniokojo savo eilinių gastrolių metu. Kartą globėja savo auklėtinį net rado prišalusį ant mamos namų laiptų.
Vizitai pas mamą
Tik apsigyvenęs Onutės namuose Tomas nuolat verždavosi aplankyti motinos. Vaikų teisių apsaugos tarnybos viršininkė Regina Klevinskienė, su kuria dėl to tarėsi berniuko globėja, tam neprieštaravo. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad Tomas pas mamą užsuka tik savanaudiškais tikslais. Sugebėjęs visiškai pajungti neįgalią moteriškę savo įtakon, vaikinas motiną siųsdavo pas kaimynus, kad ši iš jų skolintųsi pinigus ir atiduotų jam, o jei Irena nepaklusdavo, ją žiauriai mušdavo. Trylikametis, slapstydamasis už kampo, stebėdavo, kaip mama vykdo jo nurodymus, o jos pasiskolintus pinigus praleisdavo žaidimų automatams, cigaretėms, klijams ir net alkoholiui. Agresyvaus nepilnamečio privengdavo ir jo mamos kaimynai, kurie skundėsi, kad paauglys ir jiems grasina susidorojimu. Tomas susirado 11-14 metų amžiaus panašaus elgesio draugų, su kuriais pradžioje bėgdavo iš pamokų, o vėliau ir iš namų. Paaugliai be tikslo slampinėjo po miestą, dažnai nakvodami kieno nors rūsiuose. Po kiekvieno tokio pabėgimo, kuris įprastai tęsdavosi maždaug 5 paras, globėja ne tik pati ieškodavo bėglio, bet kreipdavosi į policiją bei Vaikų teisių tarnybą. Pareigūnai Tomą surasdavo ir pargabendavo namo, tačiau šis vėl pabėgdavo kartais namuose neišbuvęs nei valandos. Pasak Onutės, jos globotinis pasprukdavo ir per antrojo, ir per trečiojo aukšto langus, jei tik būdavo paliekamas vienas nors akimirkai.
Pabėgimų rekordininkas
Per pastaruosius pusantrų metų užregistruota bene 17 vaikino pabėgimų. Kiekvieną kartą jį sulaikę policijos pareigūnai sugrąžina globėjai, nes mūsų įstatymai neleidžia prieš trylikametį imtis kitų priemonių. Viskas, ką gali pareigūnai - tai skirti globėjai baudą, tačiau jie puikiai žino, kad ši vaiko auklėjimu rūpinasi tikrai nuoširdžiai ir tai jos atžvilgiu būtų mažų mažiausiai neteisinga. Bene tris kartus Tomas buvo nugabentas į Kaune esantį Nepilnamečių socialinės pagalbos ir prevencijos centrą, tačiau išvadų nepadarė. Rajono psichiatrė nukreipė Tomą į Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninę, kurioje jis išbuvo tris savaites. Ten gydomas vaikinas rašė mamai ir globėjai labai graudžius laiškus, iliustruodamas juos strėlėmis pervertomis širdimis ir kitokiais vaikiškais piešiniais. Tomas žadėjo nebedraugauti su netikusiais draugais, nebebėgti iš namų ir lankyti mokyklą, tačiau nutaikęs progą paspruko ir iš ligoninės.
Globėja susitvarkyti su Tomu jau nebepajėgi. Nepaprastai jį mylinti moteris pradėjo skųstis savo sveikatą ir kreipėsi į teismą, prašydama atleisti ją iš globėjos pareigų. Netrukus jau turėtų įvykti teismo posėdis, tačiau rajono Vaikų teisių tarnybos viršininkė Regina Klevinskienė sakė, kad tarnyba privalės tam prieštarauti, nors ir visiškai supranta moters bėdas. Nors šalyje kone kasdien kuriamos naujos nepilnamečiais besirūpinančios tarnybos, tačiau iki šiol hiperkinezinio elgesio vaikų problemas palikta spręsti savivaldybėms, o šios neturi tiek lėšų, kad keliems problemiškiems paaugliams galėtų steigti specialius vaikų globos namus. Kiti vaikų globos namai ir taip nuolat perpildyti.
Komisija po komisijos
Rajono savivaldybės psichologinė-pedagoginė tarnyba Tomą ištyrė ir nustatė, kad berniuko intelektas pakankamai aukštas ir jis puikiausiai gali mokytis mokykloje, tačiau to nenori. Nukreipti vaikiną į specialiuosius globos namus gali tik Švietimo ir mokslo ministerijos komisija, kuri posėdžiauja tik kartą per mėnesį. Kitas komisijos posėdis numatytas tik balandžio mėnesį, tad R. Klevinskienei teko gerokai pasukti galvą, kur apgyvendinti berniuką, kad šis vėl nepabėgtų ir nebevalkatautų. Trisdešimčiai parų Tomą sutiko priglausti Kauno nepilnamečių socialinės pagalbos ir prevencijos centras, tačiau ar minėta komisija nuspręs jį nukreipti į Veliučionis, dar nežinia. Vaikinas dar nėra tiek nusikaltęs, kad jį reikėtų visiškai izoliuoti nuo visuomenės, tačiau jei ir toliau bus laukiama atidėliojamų sprendimų, pasekmės gali tapti neprognozuojamomis. Jau pastebėta, kad berniukas tampa vis žiauresnis ir jeigu jis liks Raseiniuose, kad gali garantuoti, kad jis nesusidoros su savo motina ar net globėja. Pastarąjį kartą sprukdamas iš namų Tomas jau išsuko jį bandžiusiai sulaikyti Onutei ranką. Raseinių vaikų teisių apsaugos tarnybos viršininkė R. Klevinskienė gerokai sunerimusi, kad valstybė vis dar nesprendžia nepilnamečių su psichine negalia reikalų ir iki šiol neaišku, kur jie turi būti ugdomi, mokomi ir kas su jais turi dirbti. Pagal 2003 metų tyrimų duomenis, šalyje iš 1 000 vaikų daugiau nei 50 turi psichinę negalią, tačiau tik jiems padarius itin sunkų nusikaltimą pradedama ieškoti, kas dėl to kaltas.
