Kažkodėl iki šiol vis sunkiai įsisąmoninama, jog tvirtas dvasinis asmenybės pamatas - tai ir darnūs jausmai, ir išlavintas protas, ir tikslinga valia, tačiau svarbiausia - tai vertybinė orientacija, ištikimybė toms vertybėms, su kurių siekimu žmogus tapatina savo gyvenimo grožį, jo prasmę. Žmonės dažnai nepakelia didesnės dvasinės įtampos, aštresnių asmenybės prieštaravimų. Vienas dėl to puola į apatiją, kitas įjunksta į girtavimą, trečias mėgina net savo gyvenimą užbaigti pirma laiko - daugiausia todėl, kad savo interesais nepakyla virš pilkos kasdienybės, neišsiugdo patvaresnės asmenybės. Dėl tos priežasties darosi pigūs jausmai, pigi draugystė ir meilė, pigus ir pats gyvenimas. Tokiais sunkiais gyvenimo momentais, mano galva, žmogui labai praverstų atjauta, nuoširdumas, mielaširdiškumas. Tokie žodžiai, kaip pamename, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę mirgėte mirgėjo visų spaudos leidinių antraštėse. Tuomet mirgėjo, o dabar galima sakyti, beveik prapuolė. Juos užgožė kiti: "nušovė", "pasikorė", "nusinuodijo", "žuvo autoavarijoje"... Dabar patys populiariausi įvykiai, labiausia skaitomi straipsniai - iš teismo salių, policijos komisariatų, lindynių, nelegaliai veikiančių viešnamių...
Taip norėčiau dalintis mintimis apie kažką šviesaus, tačiau ranka vedžioja visai kitokias eilutes. Pasižvalgau aplinkui ir matau kur kas daugiau liūdnų nei linksmų veidų, kur kas daugiau sugniuždytų gyvenimų, nesugebėjimo atsiplėšti nuo bjaurasties, nei noro nušluostyti artimui ašaros lašą. Atrodo, kad žmonių gyvenimas vien akmenimis nusėtas - mažesniais ar didesniais. Tie didieji remiasi į širdį.
Todėl ir kyla klausimas: ar kartais ir mes patys nesame kalti, kad nepadedame savo artimui paprasčiausiai gyventi? Neužgaunant, bent vieną gerą žodį per dieną pasakant, kad šalia mūsų esantis žmogus geistų gyvenimo, o ne mirties. Juk neretai mirtis jau tampa vienintele žmogaus laisve: nuo įtampos, nuo nedarbo, nuo rūpinimosi dėl duonos kąsnio.
Pastaruoju metu daug kalbama apie tautos išlikimą. Tačiau kaip ją išsaugosime, jeigu užmiršome mylėti savo artimą, degame vienas kitam neapykanta?
Nuvažiuokime į onkologijos centrą ar psichiatrijos ligoninę. Galbūt pamatę žmones, iš tiesų ištiktus didelės nelaimės, atsitokėsime ir susimąstysime: "Viešpatie, koks aš dar laimingas!" Gal tai mums padės geriau suprasti ne tik save, bet ir šalia kasdien esantį. Štai taip.
Kęstutis ASTRAUSKAS (Raseinių rajonas)
