Remigijus RAINYS
Šakių rajono prokuratūra tiria septyniolikametės Rūtos T. (vardas pakeistas) žūties aplinkybes. Mergaitė buvo mirtinai sužalota savo bičiulio Mariaus senelės Janinos Čebanauskienės (67 m.) namuose Plokščių kaime, šiam paleidus vienintelį šūvį iš nelegaliai laikomo šautuvo.
Draugavo tik su berniukais
Nuo mažens Rūta iš bendraamžių išsiskyrė berniokiška išvaizda, todėl ir draugaudavo dažniausiai su berniukais, perimdama ir jų elgesio įpročius. Vargingoje šeimoje augusi mergaitė dažnai neturėjo ne tik kuo pasipuošti, bet ir negalėjo pasigirti gražesniais rūbeliais. Mokykloje Rūta pasižymėjo kaip puiki lengvaatletė ir krepšininkė, tačiau prie mokslų nelinko. Šeima gyveno iš bedarbio tėvo ir invalidumą turinčios motinos gaunamų pašalpų. Vyresnis merginos brolis sukūrė savo šeimą ir gyveno atskirai. Kelerius metus įvairiose ligoninėse besigydžiusi mama jaunėlei skyrė nedaug dėmesio. Kaip ir vietos gyvenime niekaip nesurandantis tėvas. Kadaise Transporto įmonėje dirbęs vyriškis vėliau vertėsi rišdamas šluotas ir pindamas krepšius, retkarčiais litą kitą užsidirbdavo viešuosiuose darbuose. Prieš kelerius metus šeima buvo netikėtai praturtėjusi, kai mirusi tėvo mama paliko jam mišką. Jį pardavęs vyriškis buvo nusipirkęs net palaikį džipą, tačiau netrukus visas geras kažkur išsibarstė ir gyvenimas Rūtos tėvų sukiužusiame ūkelyje, kur nebuvo net elektros, slinko sena vaga. Mergaitė kartais užsukdavo pas netoliese gyvenančią kaimynę Pranutę, kuri mėgino ją paauklėti. Tačiau garbingo amžiaus močiutė pati rūkė, todėl to nedraudė ir savo globotinei, o gavusi pensiją net pavaišindavo alumi... Rūta mokykloje pasirodydavo vis rečiau, dažnai ją buvo galima sutikti ne pačios geriausios reputacijos kaimo gyventojų draugijoje. Kartą apgirtusi mergina buvo įkritusi į laužą ir vos nesudegė, nes pati atsikelti jau nebeturėjo jėgų. Plokščių seniūnijos socialiniai darbuotojai dažnai lankėsi Rūtos namuose, tačiau jų vizitus mergaitės tėvai sutikdavo nepalankiai. Nuo praėjusių metų rudens Rūta kategoriškai atsisakė lankyti mokyklą, nors ten gaudavo bent nemokamus pietus, ir užsiregistravo Darbo biržoje. Mergina kurį laiką gavo pašalpą, dirbo viešuosius darbus: rinkdavo akmenis Plokščių žemės ūkio bendrovės laukuose, tvarkė linus. Vasarą ir rudenį, kaip ir daugelis vietos bedarbių, Rūta vieną kitą litą užsidirbdavo uogaudama ir grybaudama. Su Mariumi Greičiumi (21 m.) mergina dažniau susitikinėti ėmė tik tada, kai šis spalio mėnesį sugrįžo iš tarnybos kariuomenėje. Tačiau pradžioje mažai kas vadino juos pora. Manyta, kad juos draugėn suveda tik noras išgerti alaus ar vyno.
Augo pas močiutę
Marius Greičius ir jo jaunesnis brolis Linas jau senokai augo pas močiutę. Nors vaikinų mama Rimutė Greičiuvienė (41 m.) gyvena vos už kelių namų, tačiau jos motinystės teisės apribotos, nes prieš keliolika metų su vyru išsiskyrusi moteris ėmė girtauti ir nesirūpinti sūnų auklėjimu. Oficialia globėja netapo ir močiutė Janina, nes šiaip darbšti ir tvarkinga moteris pati kartais prisėda prie taurelės. Paaugusius anūkus vynu ir alumi pavaišindavo pati močiutė, kol savo jėgą pajutęs Marius pradėjo iš jos atiminėti pensiją, bei "apsitarnauti" pats. Ramiau tapo tik prieš metus, kai Marius buvo pašauktas į kariuomenę, tačiau šių metų spalio mėnesį vaikinas sugrįžo namo anksčiau laiko, nes tarnaudamas rimtai susižalojo koją ir buvo "komisuotas". Sugrįžęs M. Greičius neskubėjo nei susirasti darbo, vis ketindamas neva įsirašyti į Kauno darbo biržos organizuojamus mūrininkų kursus, nei tęsti mokslų, kuriems jis ir anksčiau nerodė jokio prielankumo. Marius buvo pradėjęs mokytis Viešvilės žemės ūkio mokykloje, tačiau ten ištvėrė tik iki pirmos stipendijos ir daugiau nepasirodė. Vėliau Plokščių seniūnijos socialinio darbo organizatorės dėka įstojo į Kudirkos Naumiesčio žemės ūkio mokyklą, tačiau itin retas svečias buvo ir ten. Socialinių darbuotojų surinktoje storoje darbo su broliais Greičiais byloje saugomas ir tos mokyklos direktoriaus atsiųstas raštas, kuriame padieniui sužymėtas M. Greičiaus lankomumas - per mėnesį vaikinas tebuvo tik penkiolikoje pamokų. Šiaip ne taip devynias klases užbaigęs Marius, kol neišėjo į kariuomenę, darbo neieškojo, o trainiojosi su kaimo padaužomis. Į policijos akiratį jaunuolis nebuvo patekęs, tačiau dėl jo ne visuomet nekaltų išdaigų seniūnijai skundėsi ne tik močiutė. Vyresniojo brolio įtakai pasidavė ir jaunėlis, kurio globėja po to, kai oficialiai šių pareigų atsisakė nuoširdžiai juo besirūpinusi socialinio darbo organizatorė Rimantė Šukienė, tapo jo klasės vadovė. Už dalį pašalpos pinigų globėja pirkdavo jam maisto, o kitą dalį padėdavo į jo vardu atidarytą sąskaitą.
Lemtingas šūvis - brolio kambaryje
Janina Čebanauskienė sakė, kad tą dieną Marius į jos langą pasibeldė jau sutemus. Atidariusi duris moteris pamatė, kad anūkas sugrįžo drauge su Rūta. Abu atrodė jau kiek išgėrę ir nuėjo tiesiai į Lino kambarį, kuris dabar neužimtas, nes jaunėlis gydosi vienoje Kauno ligoninėje. Prie ant nakčiai paklotos sofos susėdusių jaunuolių Janina nesigretino, nes, anot jos pačios, glamonių ir bučinių ji iki soties prisižiūrinti ir per televiziją rodomuose serialuose, juo labiau kad Marius ant stalo pasistatė tik vieną puslitrinį butelį "Euro" alaus. Todėl moteris sugrįžo į savo kambarį ir toliau stebėjo savo mėgstamas laidas. Kiek vėliau, iš savo namo pamačiusi Lino kambaryje degančią šviesą, prie J. Čebanauskienės būsto atsėlino ir Rimutė Greičiuvienė, kuri per langą pamačiusi ant sofos besiglaustančius Marių ir Rūtą, nurimusi sugrįžo atgal ir net juokais pasakė savo sugyventiniui Sigitui, jog, matyt, greitai abu jos sūnūs parsives namo marčias. Kai per televizorių rodomoje laidoje "Prašau žodžio" savo gyvenimu jau skundėsi Vilniaus taboro čigonai, Janina išgirdo šūvio garsą. Moteris pagalvojo, kad už lango kažkas susprogdino petardą. Kažkokį trinktelėjimą girdėjo ir Rimutė, kuri pamanė, kad tai į jos sandėliuke pastatytus spąstus įkliuvo pelė, tačiau nuėjusi pasižiūrėti nieko panašaus neaptiko. Po kelių akimirkų į jos namus įpuolė basas Marius ir suriko, kad motina skubėtų kviesti greitąją pagalbą, nes jis netyčia pašovęs Rūtą. R. Greičiuvienė pas telefoną turinčius kaimynus pasiuntė savo sugyventinį, o pati su sūnumi sugrįžo į J. Čebanauskienės namus. Rūta gulėjo kambaryje ant sukruvinto kilimo, o prie sofos metėsi medžioklinis dvivamzdis, kurio nei ji, nei Janina teigė anksčiau namuose nemačiusios. Gerokai apgirtęs Marius nerišliai bandė paaiškinti, jog į prie indaujos nuėjusią savo draugę tebesėdėdamas ant sofos iššovė netyčia. Sužeistoji dar tebeturėjo sąmonę ir skundėsi, kad jai labai džiūsta burna ir karšta. Moterys sakė, kad iki atvykstant policijai turėjo saugoti nusižudyti ketinusį Marių. Maždaug po 20 minučių atskubėję greitosios pagalbos medikai dar užčiuopė silpną į pilvą sužeistos merginos pulsą, tačiau netrukus Rūta mirė. Vėliau paaiškėjo, kad šūvis pažeidė nelaimingajai kepenis. Šoko ištiktam M. Greičiui į įvykio vietą atskubėję kriminalistai nustatė daugiau kaip 2 promilių girtumą, kas atitinka vidutinį apsvaigimo nuo alkoholio laipsnį, ir išsigabeno išblaivinti į policijos komisariatą. Įtariamojo apklausą teko atidėti kitai dienai. Vaikinas teigė, jog nelegaliai laikomą 16-ojo kalibro medžioklinį dvivamzdį paveldėjo dar iš savo senelio. Šovinys tebuvo tik viename vamzdyje. Pirminiais duomenimis, ne tą gaiduką Marius spustelėjo netyčia, kai norėjo ginklu pasigirti draugei. Liaudies išmintis byloja, kad kartą metuose iššauna ir ant sienos kabantis neužtaisytas ginklas, tad Mariui teks paaiškinti, kuriam tikslui jis tą vakarą į vamzdį įleido šovinį ir nuleido gaiduko saugiklį. Bylos ikiteisminį tyrimą kuruojantis prokuroras teigė, kad apie kardomąją priemonę įtariamajam spręs tik po to, kai detaliai apklaus Marių Greičių.
