Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Spėkit, kur saulėtą ir šiltą vasaros dieną galima surasti kaunietį karikatūristą (ir "Akistatos" pagalbininką) Andrių Deltuvą... Numanote... Deja... tik jau ne prie popieriaus lapais ir pieštukais apkrauto darbo stalo, tik ne tvankiame daugiabučio kambaryje... Užkietėjęs gamtos mylėtojas (žvejys, grybautojas, sodininkas) laiką mielai leidžia prie vandens, į rankas įsitvėręs ilgą meškerykotį, arba renka grybus smėlinguose Dzūkijos miškuose, arba tiesiog savo sode laisto gražiai suvešėjusius pomidorus ir agurkus... Smagu pasikalbėti apie sodo ir gamtos gėrybes, ypač, jei esi alkanas, tačiau pirmiausia - apie rimtesnius dalykus...
- Ar jums gera gyventi Lietuvoje?
- Man tai nieko, apie grįžimą atgal net negalvoju, bet kai pasidairai aplink - vaizdelis nekoks... Labai daug nuskriaustų žmonių keikia valdžią, kad ši jais visiškai nesirūpina, o tiktai žiūri kaip greičiau prikimšti savo kišenes... Šitie ką tik "iškepti" ponai erzina labiau nei kadaise sovietinė armija... Manau, jog valdžią reikėtų keisti be jokio gailesčio, tada gyvenimas taptų kitoks. Jei dabar sakoma, kad gabiausi žmonės išvažiuoja į užsienius, tai darykim taip - "pastatykim" juos į ministrų kėdes ir protas iš Lietuvos nenutekės, o garbingai jai vadovaus... Jauni išsilavinę žmonės daug sąžiningesni, jie dar nesugadinti...
- Labai minorinės gaidos. Ar jos netrukdo kūrybai?
- Tokie dalykai iš tiesų erzina ir neleidžia kalbėti (piešti) su humoru... Beje, žmonės pernelyg supaprastina pačią karikatūrą ir jos paskirtį. Tačiau iš tiesų joje sutelkta labai daug minties, išreikšta gili prasmė. Todėl karikatūristų ir nėra daug. Vienas klasikas (dailininkas) yra pasakęs, jog iš tūkstančio dailininkų tik vienas - tikras karikatūristas. Daugelis nuklysta į iliustracijas, plagiatus. Mes - ne idealistai, tačiau mintys turi būti originalios. Minusas - kai karikatūros kartojamos. Kaip ir gyvenime, taip ir kūryboje - originalumas vertinamas labiausiai.
- Ar yra tema, kuri jums labiausiai mėgstama?
- Aš labai vertinu humorą. Jis - pirmojoje vietoje. Idealu, kuomet karikatūroje atsispindi humoras, satyra. Bet vėl tas nelemtas gyvenimas - neleidžia linksmai į pasaulį žiūrėti. Pavydžiu užsieniečiams, pavyzdžiui, italai, prancūzai turi specialius leidinius, kuriuose labai daug humoro, arba amerikiečiams - ten labai linksmai žvelgiama į politiką, ypač politikus...
- Ar yra tabu jūsų kūryboje?
- Sovietiniais metais tai buvo valdžios tema, o dabar nieko nebeliko. Tačiau nesinori nusipigint. O jei lendi į seksą - jis turi būti malonus akiai, o ne pereinantis į pornografiją. Svarbiausia, kad nebūtų "tualetinio meno". Karikatūra - ne kova su seksu, o gražus auklėjimas. Juk iš tiesų seksas - tai mokslas... Tikriausiai niekas neprieštaraus, jog gražiausi meno kūriniai yra nuogos moterys...
- O ar jūs pastebite, kad Lietuvoje yra labai daug gražių moterų?..
- Gražias moteris padarė kosmetika, tarpusavio konkurencija, dietų vaikymasis (gal tai liga?), o aš labiausiai vertinu sielos grožį. Tuštybės nepaslėps net gražiausi rūbai. Tuomet moteris tampa panaši į lange pastatytą, visaip apkamšytą manekeną. Mane labai erzina papūgos. Tada geriau aplankyti zoologijos sodą, kur gali pasižiūrėti į beždžiones ar dar kitus gyvūnus. Nors įdomu...
- Ar žinote kas būna, kai vyras neskaičiuoja išgertų taurelių?
- Manau, jog nėra vyro, kuris nebūtų atsidūręs tokioje situacijoje. Šeip tai sugebu save kontroliuoti, žinau, kiek galiu leisti sau ištuštinti taurelių, tačiau daug kas priklauso nuo konkrečios situacijos, į kurią žmonės patenka labai skirtingais keliais. Vienas padauginęs ima muštis, kitas - staugti vilku, o pavyzdžiui aš - imu dainuoti. Beje, nereikia pamiršti, kur esi. Namuose galima labiau atsipalaiduoti, o svečiuose... Tiktai niekaip negaliu suprasti šeimininkų, kurie stengiasi svečius nugirdyti... Mano mėgstamiausias gėrimas yra "Starka". Jos daug negeri, o kokiame nors baliuje sveikiausia vaišintis degtine.
- Ar galite savo portretą nupiešti žodžiais?
- Visų pirma esu "Neviernas Tamošius". Tokį mane padarė gyvenimas. Turiu viską būtinai patikrinti. Dėl to esu sulaukęs nemažai replikų. Tačiau draugams to netaikau. P. S. Gero A. Deltuvos draugo ir kolegos Vlaberio (Vladimiro Beresniovo) žodžiais tariant, - visas Andriaus savybes užgožia meilė gamtai. Atsidūręs miške, jis gali eiti grybauti 3-4 kartus per dieną, gali ilgas valandas sėdėti ant kranto, nors žuvys ir nekimba, gali dienų dienas praleisti savo sode...
- Jūsų kūrybinė biografija prasidėjo...
- Nors niekad nebuvau mokslagraužys, tačiau gyvenimas privertė baigti net dvi aukštąsias mokyklas. 1961 metais apgyniau inžinieriaus diplomą Žemės ūkio akademijoje, o po 11 metų baigiau Valstybinį dailės institutą. Tapau interjero žinovu. Piešti karikatūras pradėjau dar būdamas moksleiviu. 1956 metais jos pirmą kartą pasirodė spaudoje, konkrečiai "Kauno dienoje", vėliau kituose laikraščiuose, žurnaluose. Per šį laiką teko dalyvauti daugelyje įvairiausių (tame tarpe ir tarptautinių) parodų. Žinoma, nemažai darbų buvo įvertinti tam tikrais prizais ir premijomis. Beje, ko gero dar ir šiandien Belgijos banke auga prieš daug metų paskirtos, bet neatsiimtos premijos palūkanos.
- Sakykite, kokio troškimo išsipildymas šiuo metu jums būtų pats maloniausias?
- Pamatyti gerą karikatūrą.
- Tik tiek?
- Na, gal dar skaniai pavalgyti... Tinka viskas, kas pagaminta iš bulvių. Aš apskritai galiu mėgautis vien bulvėmis. Žinoma, karbonado ar kokio kito mėsos kepsnio neatsisakyčiau, tačiau jis būtų tik kaip priedas...
Pokalbio pabaigoje paaiškėjo, jog mūsų herojus yra išaugęs Kauno Žemuosiuose Šančiuose, kur prabėgo jo vaikystė, jaunystė ir brandūs gyvenimo metai, yra vedęs Eleną, su kuria užaugino dukrą Rasą (ji yra inžinierė) ir sūnų Liną. Vaikai pasekė tėvo pėdomis - Rasa tapo inžiniere, o sūnus - dailininku. Ponas Andrius pripažįsta, jog jo ir žmonos pomėgiai nesutampa, tačiau dėl to dar geriau. Jiedu žingsniuoja savais keliais ir vienas kitam netrukdo. Smagiausia tai, kad vienija vienas dalykas - meilė gamtai...
