Kitados L. Tolstojų sukrėtė vaizdas, kurio jis negalėjo pamiršti visą gyvenimą: maža mergaitė, su ašaromis akyse kelianti girtą, prie šiukšlių dėžės gulinčią motiną. Didysis rašytojas vis kartodavo, kad kurti jį verčia noras nepažįstamam žmogui nušluostyti ašaras. Ar šiandien dažno iš mūsų širdyje plazda toks gilus žmogiškumas?
Štai gatvėje pamatome išgėrusį žmogų ir iškart nusprendžiame: alkoholikas. Tačiau ar jo paklausėme, kodėl jis išgėrė? Gal susipyko su darbdaviu, gal išvis neturi jokio darbelio, gal pašlijo santykiai šeimoje, gal nepasisekė užbaigti eilėraštį ar paveikslą? O gal ir šiaip dėl nenusisekusio gyvenimo žmogų apėmė depresija? Tačiau girtas - vadinasi, alkoholikas.
Daugelis žino, kad dailininkai, žurnalistai, poetai ar kitų meno sričių žmonės mėgsta išgerti. Tačiau ar visi žino, kad kūryba - rimtas, be galo sudėtingas, kitąsyk net sekinantis darbas. Tiesiog specifinis darbas, kai lieki vienas, kai reikia atsisakyti "gyvenimo saldžiųjų" pagundų, grumtis su savimi, su tam tikru vidiniu pasipriešinimu, nes neretai užsimoji išsakyti vieną ar kitą mintį, o žodis tavęs lyg ir neklauso, nerandi reikalingiausio. Tas triūsas reikalauja žemdirbiško užsispyrimo, atkaklumo, išlavinto savisaugos jausmo, nes nevalia po nesėkmių palūžti, nevalia, kad apsisuktų galva šį tą laimėjus. Taigi visų pirma - mokėjimas dirbti. Nuolatinis siekimas įveikti vakarykštį save.
Dabar, kai nepriklausomoje Lietuvoje jau šiek tiek susiformavo demokratijos pasaulėžiūra, įtempta kasdienybė žmogų vėl provokuoja grumtynėms. Grumtynės šiuo atveju visai ne pompastiškas žodis, kadangi šių dienų žmogus vis mažiau betiki tais dalykais, kurių negalima su malonumu suvartoti. Iš čia gimsta pažiūra, jog egzistuoja naudinga ir nenaudinga teisybė, kad pusinė tiesa - patvariausia ir patogiausia egzistencijos forma, kad žmonių tarpusavio santykiai pirmiausia turi būti matuojami tik apčiuopiamos asmeninės naudos parametrais. Žodžiu, meldžiamės pinigų kultui. Tad kur čia bepinigis žmogus ištvers ir nesidairys kad ir medinio Rasinanto!
Tačiau problema yra žymiai sudėtingesnė negu atrodo iš pirmo žvilgsnio ir dažnas su ja susidūrusysis tik atsidūsta: "Nieko čia nepadarysi..." Juk visi matome (žinoma, jeigu norime matyti), ką Lietuvoje pagimdė taip intensyviai kuriamas kapitalizmas, pirmasis sotumo perteklius, pirmasis komfortas, apytikris intelektualinis išprusimas. Ogi išlindo buožiška psichologija, buožiška sąmonė. Ir naujos generacijos buožė - kapitalistas - įsisiautėjo, jis juokiasi į akis, kai kalbama apie švarią sąžinę, poeziją, tapybą, apskritai apie kultūrą, svaidosi banknotų pakeliais, bet vien tuo nepasitenkina. Jis verčia kitą būti panašų į jį, antraip jam neįdomu būti karaliumi tarp "ubagų". Jis reikalauja pagarbos savo personai, nors tyčiojasi iš visuomenės idealų; jis tariasi esąs neliečiamasis, kadangi tiki galįs visiems užkišti burnas prisivogtais pinigais. Padorius žmones, pragyvenančius tik iš minimalaus atlyginimo, jis vadina kvailiais, kuriems trūksta galvoje ne vieno varžtelio. O juk, rodos, Lietuvos valstybė ugdo naują žmogų, formuoja jo sąmonę. Tačiau, kaip matome, po pirmojo sotumo atėjo kvailio pasipūtimas - viską moka, viską žino, viską gali... O man atrodo, tokia individo sąmonė - mėšlo gabalas. Nes visuomet žmogui bus reikalingas grožis, tauri meilė, noras pajusti kilnų susijaudinimą pasiklausius profesionalios muzikos, perskaičius brandų literatūros kūrinį. Nes tai skatina žmogaus tikėjimą savo dvasios galiomis, išmintingais bendražmogiškais tikslais. Todėl aš ir būgštauju, kad sparčiai Lietuvoje plintančios kapitalizmo bacilos - grėsmė ir dvasinėms, ir kultūrinėms vertybėms.
Kęstutis Astrauskas, Raseinių r.
