Kaltinėnų (Šilalės raj.) tikinčiųjų pasipriešinimas dėl mylimo kunigo Petro Linkevičiaus iškeldinimo virto neregėto masto konfliktu. Parapijiečiai kaltina Telšių vyskupą Joną Borutą melu, o naujai paskirtas kunigas Narsutis Petrikas tarnystę pradėjo kumščiais ir savo pirmtako darbų niekinimu. Kaip rašo dienraštis "L.T.", kunigas P.Linkevičius Kaltinėnuose dirbo 18 metų. Pakankamai ilgai, kad Bažnyčia savo nuožiūra iškeltų jį į kitą parapiją (paprastai kunigams taikomas 7 metų rotacijos principas).
Vyskupas melagis
Tikintiesiems gaila skirtis su iškilia asmenybe, todėl jie ėmė prašyti vyskupo J.Borutos, kad paliktų jiems mylimą kunigą. Telšių vyskupas nesiteikė bendrauti su paprastais žmonėmis ir juos nuraminti. Dar gražiau - Bažnyčios hierarchas melavo tikintiesiems sakydamas, kad negalėjo net raštu atsakyti į jų prašymą, nes ant tūkstantį parašų turėjusio laiško nebuvo atgalinio adreso. Tikintieji mojuoja Lietuvos pašto dvigubos registracijos šaknelėmis ir tvirtina : "Vyskupas meluoja".
Dar daugiau ugnies į žibalą įpylė naujai paskirtas bažnyčios klebonas N.Petrikas - tik atvykęs į naują parapiją kunigas žiebė protestuotojus filmavusiam jaunimo centro pirmininkui Giedriui Dainiui.
Už ką taip stipriai žmonės myli kunigą P.Linkevičių? Ogi už tai, kad per 18 metų dvasininkas Kaltinėnuose sukūrė neįtikėtiną gerovės kompleksą. Organizacinių gabumų turintis kunigas pastatė dvi bažnyčias - vieną medinę, kitą monumentalią, ant sudegusios bažnyčios pastatų.
Šalia bažnyčios P.Linkevičius įrengė senelių globos ir slaugos namus, kuriuose šiuo metu gyvena 68 senoliai. Pasak vietinių, kunigas priimdavo senukus iš visos Lietuvos - jei tik prašosi, jei tik suvargęs...
Greta globos namų išdygo reabilitacijos centras su sauna, baseinu, masažinėmis voniomis, treniruoklių sale, masažo specialistais ir gėlėmis žaižaruojančiu kiemu.
Prie bažnyčios įkurtas jaunimo centras - irgi P.Linkevičiaus idėja. Naujas kunigas jau užrakino ir užantspaudavo jaunimo centro duris, o jo pirmininkas G.Dainys retoriškai klausia: "Kur dabar leisti laiką kaimo jaunimui? Baruose?"
P.Linkevičius dar spėjo ant Kepaluškalnio sukurti įspūdingą Dvasingumo parką, atvesti nemokamą vandentiekį ir padaryti daugybę kitų žmonėms naudingų dalykų.
Gydė sielą
Kunigas buvo mėgstamas ne tik Kaltinėnų parapijos gyventojų. Pas jį važiuodavo žmonės iš visos Lietuvos. Štai "Lietuvos žiniose" Vytautas V. Landsbergis rašo:
"Pas jį važiuodavau rūpesčių prispaustas ar šiaip su vaikais, pasikalbėti ar išpažinties... Pasiklausyti sielą gydančio vargonavimo. Juokais su draugais jį vadindavom "Lietuvos popiežium" - mažas, kuklus, nekonfliktuojantis ir nearogantiškas. Nedėstantis "tiesų" iš aukšto - toks nuolankaus ir atsidavusio Dievo tarno Petro Linkevičiaus darbas Kaltinėnų parapijoje priminė kitą dzūką - šviesaus atminimo kardinolą a. a. Vincentą Sladkevičių, atviros širdies ir begalinės meilės ganytoją.
Kodėl jį reikėjo išmesti iš šio šviesos židinio, dar ciniškai liepiant pasirašyti, kad į Kaltinėnų parapiją ir kojos nekels - sudėtingas klausimas. Kodėl reikia paskirti į jo vietą besikumščiuojantį visiškai kitokios dvasinės prigimties kunigą, kuris vos atvykęs ima naikinti senelių prieglaudas ir visa tai, kas Petro Linkevičiaus aštuoniolika metų buvo taip nuoširdžiai kurta?
Šis įvykis keistai sutampa su kito nuostabaus, charizmatiško kunigo - tėvo Antano Saulaičio - iškėlimu Čikagon iš Vilniaus Šv.Jonų bažnyčios. Irgi nesuvokiamas reiškinys - galvoji, gal čia koks nors hierarchijos psichikos sutrikimas? Kam pjauti šaką, ant kurios lyg ir dar galima būtų pasėdėti? Ar taip didinamas Bažnyčios populiarumas? Tikrai ne... Gal taip su populiariais kunigais suveda sąskaitas tie, kurie savo darbais nepelnė tokios žmonių meilės ir pasitikėjimo? Gal konkurencijos baimė ar lyderiavimo kompleksai...
Daug klausimų ir spėliojimų. Vieną tokią hipotezę susigalvojau ir aš: Bažnyčia, kaip ir bet koks kitas reiškinys, turi dvi dalis - teigiamą ir neigiamą. Teigiama - gailestingumas, meilė, švietimas, atjauta, tarnavimas, pasiaukojimas, žmonių vedimas Dievo meilės link. Lietuvos dvasingumo kėlimas, kovojimas su nusigėrimu, žiaurumu. Psichologinė pagalba išsiskyrusiesiems, gyvenimo palaužtiesiems ir t.t. Tai daroma įvairiai: žodžiu, giesme, malda ir veiksmu, pavyzdžiui, steigiant globos namus, kaip tai Kaltinėnuose darė Petras Linkevičius.
Ir neigiama Bažnyčios veiklos dalis - arogancija, noras valdyti, jautimasis aukščiau kitų. Dar paminėtinas natūralaus dieviško seksualumo užspaudimas - nepaslaptis, kad čia itin geros sąlygos beveik legaliai iškrypėlių veiklai. Kartais net nežinai, pas kokios orientacijos kunigėlį leidi savo vaiką ir kokią pasąmoninę informaciją tas meiliai šypsodamasis perduoda, šiltai glostydamas vaiko galvelę."
Bažnyčia be demokratijos
Tose pačiose "Lietuvos žiniose" Tomas Valuckas bando paaiškinti Bažnyčios logiką:
"Visų pirma, svarbu suprasti, kad Bažnyčia nėra eilinė institucija, nevyriausybinė organizacija, socialinė įstaiga ar kokia nors firma. Ji vadovaujasi savo vidaus taisyklėmis, tradicijomis, net savo teise, kuri skiriasi nuo civilinės teisės. Be to, kad ir kaip tai sunkiai suprantama šiandienos žmogui, Bažnyčios valdymas nėra paremtas demokratija. Bažnyčia nėra demokratinė organizacija. Todėl čia neveikia įprastos demokratinio spaudimo priemonės: daugumos nuomonė, parašų rinkimas, piketai, demonstracijos ir pan.
Bažnyčios gyvenimui vadovauja kitokia logika. Mūsų žymusis mąstytojas Antanas Maceina sakė, kad Bažnyčia yra teokratinė institucija. Teokratija - tai Dievo valdymas, kuris remiasi vyskupo autoritetu. Pagal Bažnyčios mintį vyskupo sprendimai neturi neklaidingumo galios, nes juos priima žmogus. Tad, pavyzdžiui, perkeldamas kunigus vyskupas gali suklysti, bet dėl savo sprendimų prieš Dievą ir bendruomenę jis prisiima visišką atsakomybę.
Šiame kontekste taip pat svarbu suprasti ir kokį vaidmenį kunigui priskiria dabartinė Katalikų bažnyčia. Jis negali būti laikomas vienu iš bendruomenės lyderių, prilyginamas gerai ar blogai dirbančiam įmonės direktoriui, psichologui ar socialiniam darbuotojui. Kunigas pirmiausia yra vyskupo atstovas vietos bendruomenėje ir jo galia administruoja parapiją, todėl vyskupas bet kada turi teisę atšaukti kunigą iš parapijos ar skirti jį kur tinkamas. Kunigo tarnystėje vis dar egzistuoja "Kristaus kario" aspektas, kuris lemia, kad kunigas turi būti visuomet pasiruošęs vykdyti ypatingas užduotis. Čia turėtų šiek tiek paaiškėti ir kodėl Katalikų Bažnyčioje kunigai dar privalo laikytis celibato. Paprasčiausiai esant dabartiniam kunigų gyvenimo būdui smarkiai nukentėtų kunigo šeima.
Tokia padėtis verčia kelti klausimus, ar kunigai gali paversti parapijas savo tėvonijomis? Jei kunigas pasižymi komercinėmis, organizacinėmis, meninėmis savybėmis, negi jis būtinai turi tapti vadybininku, statybininku, poetu? Šiai visuomenei pakanka gabių verslininkų ar poetų. O žmogaus širdies ir antgamtinio pasaulio žinovų, meilės ir išminties liudytojų? Klausimas telieka asmeniniams pasvarstymams...
Kaltinėnų atveju akivaizdu: kad ir koks nusipelnęs būtų klebonas, aštuoniolika metų užsisėdėti vienoje parapijoje - panašėja į privilegiją, o ne į dorybę, kaip dažnai bando įteigti žiniasklaida. Taip pat akivaizdu, kad ir Telšių vyskupui bei jo padėjėjams pritrūko išminties, noro įsiklausyti, bendrauti, paprasčiausio aiškinamojo darbo. Juk Kaltinėnų parapijoje vyraujanti susiskaldymo ir sąmyšio atmosfera nepadeda šiai parapijai normaliai funkcionuoti. Kaip aišku, kad ir koks vyskupas būtų, keisti savo dekretus reikštų kurti precedentą, dėl kurio vyskupijos gyvenime kiltų chaosas. Vyskupui beliktų priiminėti savo klebonais nepatenkintų parapijų delegacijas, o jo sprendimai būtų menkaverčiai.
Žinoma, dabar Katalikų bažnyčioje esanti tvarka gali atrodyti diskutuotina. Kai kurie Kanonų teisės nuostatai dar yra likę iš tų laikų, kai Bažnyčia turėjo politinę galią ir jai reikėjo saugotis nuo aristokratijos bei politikų įtakos. Tačiau visi turėtume suprasti, kad Lietuvos bažnytinė provincija tėra Visuotinės bažnyčios, kuri keliauja istorijos vieškeliu, dalis. Tad vietiniai "maištai" ir vaidai yra tik drumzlių kėlimas, nuo kurio patiems aptemsta akys."
