Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Paprastai didžioji dauguma nuteistųjų skaičiuoja įkalinimo įstaigose praleistas dienas bei naktis ir laukia, kada atsivers vartai į laisvę. Tačiau besilankant Panevėžio pataisos namuose ir besiklausant nuoširdžių moterų atsivėrimų pribloškė tai, kad ne viena nuteistoji džiaugėsi pakliuvusi į šią niūrią įstaigą, tokį gyvenimo išbandymą vertino kaip išsigelbėjimą, kaip Dievo siųstą dovaną...
Į liūną įtraukė... vėžys
Kaunietei Elvyrai - šešiasdešimt treji. Moteris pripažįsta, jog tokiame amžiuje tikrai nėra lengva būti kaline. Susitaikyti su tokia lemtimi buvo sunku dar ir todėl, kad iki tol ji neturėjo jokių reikalų nei su policija, nei su teismais. Be to, teismų procesas, per kurį Elvyra buvo apkaltinta narkotikų platinimu, užtruko maždaug porą metų, todėl tiktai du kartus suimta ir vėl paleista kaltinamoji lyg ir nenujautė nelaisvės grėsmės. Tačiau teismo nuosprendis buvo griežtas - Elvyra nuteista kalėti beveik pusšeštų metų...
- Dėl to, kas atsitiko, kaltinu tik save, - tikina bausmę atliekanti moteris. - Aš pati buvau priklausoma nuo narkotikų, į kuriuos name pastūmėjo gana keistos aplinkybės...
Elvyra pasakojo, jog 1982 metais jai reikėjo pažymos iš gydytojų. Tačiau medikų išvados pritrenkė - jai buvo diagnozuotas vėžys. Iš gydytojų kalbų Elvyra suprato, jog gyventi liko visai nedaug. Sunkia ligone paversta moteris puolė į depresiją. Skaudžiausiai žeidė mintis, jog dar neužauginti vaikai... Tuo metu ji net norėjo nusižudyti. Visai atsitiktinai patekusi į vieną kompaniją susigundė išbandyti narkotikų poveikį, esą jau vis tiek gyvenimo nebėra. Žengė pirmą žingsnį, po to antrą, trečią. Elvyra net nepajuto, kaip vis giliau ir giliau klimpo į narkotikų liūną... Kai ji tapo narkomane, pagaliau paaiškėjo, kad medikai suklydo - Elvyra jokiu vėžiu neserga...
- Mane išlaisvino tiktai kalėjimas, - negali atsidžiaugti Elvyra. - Laisvėje nebūčiau pajėgusi atsikratyti šio baisaus įpročio...
Lazda turi du galus
28 metų Rasa į pataisos namus atvyko iš Žemaitijos. Ji sako, jog jeigu ne kalėjimas, šiandien gulėtų kapinėse... Ir visai nesvarbu, kad teismas (už narkotikų platinimą bei prekybą) jai paskyrė net aštuonerius metus nelaisvės. Skirtingai nei Elvyra, Rasa nebuvo narkomanė, tačiau kol vyko bylos tyrimas, o vėliau ji buvo nagrinėjama teisme, moteris tapo alkoholike. Tada atrodė, jog gyvenimas jau baigtas.
- Manau, kad lazda iš tiesų turi du galus, - ramiai tikina Rasa. - Nedaryk kitam blogo ir tau nieko neatsitiks. Viskas sugrįžta bumerangu. Tai supratau čia praleidusi 8-9 mėnesius ir savo gyvenimą susiejusi su anoniminių alkoholikų programa... Viena šios problemos neįveikčiau...
Rasa pripažįsta savo klaidas. Maždaug prieš ketverius metus jos nuostatos buvo kitokios. Tuomet ji galvojo - kam šalti turguje už purvino prekystalio, jeigu galima uždirbti daug ir greitai. Ir įsitraukė į narkotikų prekybą. Nors nebuvo ramu, tačiau pirmieji pinigai atėjo iš tiesų greitai ir lengvai. Dabar moteris visai nuoširdžiai pripažįsta, jog kvaišalai ją buvo pavertę verge.
Kalėjimas - lyg vienuolynas
46 metų Diana - Laikinosios sostinės gyventoja, talentinga, meninės sielos moteris. Tačiau, kaip rodo gyvenimas, net ir stiprios asmenybės palūžta... Pataisos namuose Diana atgavo dvasinę ramybę, ji jaučiasi, lyg būtų čionai atvesta Dievo.
- Visąlaik svajojau gyventi vienuolyne - panašiai taip ir atsitiko, nes kalėjimas man dabar lyg savotiškas vienuolynas, - gana netikėtas išvadas pateikia kalinė.
Moteris prisipažįsta buvusi krišnaistė ir net davusi pirminius įžadus, kuriais ji atsisakė daugelio malonių pasaulietinių dalykų. Po poros metų paaiškėjo, jog tuos įžadus jaunoji krišnaistė pažeidė - pradėjo valgyti mėsą, vartoti narkotikus, užsiiminėti seksu.
- Mane parklupdė narkotikai, - nė kiek neslepia Diana. - Prasidėjo visokie "bespridielai", degradacija, ėjimas kritinės ribos link... Dabar galiu tvirtai pasakyti, jog narkotikai - tikra beprotybė. Jie atsirado labai greitai, o iš mano gyvenimo pasitraukė per siaubingas kančias ir tam prireikė net 24 metų...
Dar 1979 metais Dianą "užfiksavo" saugumas - kad įsitraukė į krišnaistų judėjimą ir tapo sektante jai net buvo iškelta baudžiamoji byla.
2003-iaisiais pas Dianą policijos pareigūnai rado didelį kiekį narkotikų - apie 20 gramų ekstazio, marihuanos, amfetamino... Pasirodo, tuo metu ji sau duoną pelnėsi iš būrimo, o klientai labai dažnai už išpranašautą ateitį atsilygindavo narkotikais. Dėl to Dianai nereikėdavo pačiai ieškotis kvaišalų, leisti jiems pinigus, veltis į nusikaltimus. Nors tąsyk buvo sulaikytas ir jos sugyventinis, Diana prisiėmė visą kaltę. Už narkotikų prekybą ji buvo nuteista aštuonerius metus kalėti. Na, o Dianos gyvenimo draugui paskirta bausmė buvo žymiai švelnesnė - tik pusketvirtų metų nelaisvės. Tačiau moteris dėl to nė kiek nepyksta. Netgi priešingai - džiaugiasi...
- Kai mane suėmė ir aš pagaliau išsiblaiviau - pro akis praslinko visas mano gyvenimas, - tikino nuteistoji. - Pamačiau, kiek daug blogo esu visiems pridariusi, kiek dėl manęs kentėjo artimieji - mama, vyras, sūnus, kuriam dabar 16 metų, ir 29 metų dukra... Juk būdama 14 metų pirmą kartą pabėgau iš namų ir pusę metų negrįžau... Ką tuomet turėjo išgyventi mano mama, suvokiau tik išblaivėjusi... Arba sūnus... Prisimenu, pažadėdavau nuvesti jį į zoologijos sodą, tačiau tuo metu, kai vaikas laukdavo šios valandėlės, aš važiuodavau ieškoti dozės ir be jokio sąžinės graužimo pamiršdavau visus vaikui duotus pažadus... Tuo metu narkotikai visiškai paralyžiuodavo mano valią. Dėl to "zoną" priimu kaip dovaną, kuri sugrąžino mane į gyvenimą.
Programa - pagalbos ranka
Panevėžio pataisos namuose veikia prieš trejus metus įkurtas Priklausomybės ligų gydymo ir psichologinės reabilitacijos skyrius. Jau 19 metų šioje įstaigoje dirbanti ir minėtam skyriui vadovaujanti Regina Stankuvienė pasakojo, jog čia apgyvendintos moterys priklausomos nuo narkotikų ir alkoholio, mokosi grįžti į normalų gyvenimą pagal Minesotos programą "12 žingsnių". Svarbiausia tai, kad nuteistosios prisipažįsta, jog yra priklausomos.
Diana tikina, jog išėjusi į laisvę bandys organizuoti panašią anoniminių narkomanų grupę. Juk pati narkotikų gniaužtuose išbuvusi net 24 metus, tikrai turės ką papasakoti savo likimo žmonėms. Jos skaudi patirtis turėtų padėti kitiems išsikapstyti iš šios bedugnės. Panašios mintys sukasi ir Rasos galvoje. Ji mano, jog tiktai tikėjimas savimi suteikia stiprybės. Jauna moteris nori išeiti į laisvę visiškai blaivi. Sako niekad nepamiršianti kalėjimo todėl, kad jis jai atvėrė akis ir pakeitė mąstymą, elgesį ir apskritai gyvenimo būdą. Laisvėje ji buvo pasinėrusi tiktai į materialius dalykus, per daug ir per greitai visko norėjo, o dabar mąsto kitaip. Dabar Rasa įsitikinusi, jog dorai gyvendamas nebūtinai nieko neturėsi - tikrai nebūsi nei aklas, nei kurčias. Gali atsidurti ir sunkiausiose situacijose, tačiau jeigu gyvensi sąžiningai, niekas neatims laisvės ir nepersekios baimė... Dar viena gija, siejanti šias moteris, - kūryba. Savo išgyvenimus ir viltis jos mokosi išreikšti koliažuose.
Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkė R. Stankuvienė tikina visuomet įvertinanti abi žmogaus puses - esą toks jau jos darbas. Jos teigimu, reikia žinoti, ko nuteistoji nori ir ko jai reikia. Pradžioje tokias moteris tenka stumtelti, vėliau - stumti, o galiausiai jau jos pačios bėga nauju keliu... Jeigu moterys priima paramą, galima tikėtis rezultatų. Dėl to ir dirbama.
