Kalėdų svarba ir prasmė
Kalėdos yra labiausiai pasaulyje švenčiama šventė. Gruodžio 25 - ąją dieną simboliškai pažymimas Jėzaus gimimas Betliejuje prieš daugiau nei 2000 metų. Tačiau tikroji Kristaus gimimo data nežinoma. Tik po penkių šimtmečių, 506-aisiais, ji buvo oficialiai paskelbta gruodžio 25-ąją.
Kalėdų svarba pradėjo didėti, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, o antrojo tūkstantmečio pradžioje - svarbiausia religine Europos švente.
Taigi nuo seno yra tradicija tą dieną susirinkti visiems šeimos nariams. Tikintieji eina į bažnyčią, išklauso mišias, po to visi gali sėsti prie šeimos stalo ir ragauti tradicinius valgius..
Kalėdos kupinos dovanų džiaugsmo. Džiaugsmo duoti ir gauti, ar paaukoti. Per Kalėdas esame apsupti dosnumo. Duodami kitiems, mes įsijungiame į pasveikinimo ir atgimimo ciklą.
Prakartėlė ir Kalėdų eglutė
Prakartėlė - Jėzaus gimimą vaizduojanti scena: ėdžiose guli Kūdikėlis Jėzus, šalia meldžiasi Marija ir Juozapas, čia pat išminčių, angelų, piemenėlių ir gyvulėlių figūros.
1223 metais Italijoje šventajam Pranciškui Asyžiečiui kilo mintis atkurti tas apgailėtinas sąlygas, kuriose gimė Jėzus. Jis viską suruošė gruodžio 24-osios vakarui. Tą naktį žmonės su deglais ir žvakėmis rankose plaukė iš kaimyninių apylinkių į naktines mišias. Prakartėlė visus sužavėjo. Nuo to laiko krikščionys pradėjo ruošti prakartėles.
O kaip su eglute? Tradicija puošti eglę gimė Egipte. Iš tikrųjų tai buvo ne eglė, o iš medžių sukrauta nedidelė piramidė, kuri imitavo didžiąsias piramides, kaip kultūros simbolius. Keliautojai atsivežė šią mintį iš faraonų žemės į Europą. Vėliau į piramidės forma sukrautus medžius sukaišiodavo lazdeles, kurias uždegdavo. Jeigu ugnis per lazdeles pasiekdavo piramidę, laukdavo ne tik laimingi, bet ir labai vaisingi metai.
Laikui bėgant, krikščionys piramidės forma sukrautą medį pakeitė egle. Tiesą sakant, ugnies deginimo paprotį išstūmė Vokietijoje atsiradęs eglutės puošimo su degančiomis žvakutėmis paprotys. Viduržiemyje jos amžinai žaliuojančios šakos buvo kaip pavasario ir atsinaujinimo pranašas. Liuteronams kilo mintis medines lazdeles pakeisti žvakutėmis. Jų šviesa reiškia gyvenimą ir tikėjimą. Viršūnėje pritvirtinta žvaigždė simbolizuoja piemenėlių žvaigždę. Tą, kuri nuvedė karalius prie kūdikėlio Jėzaus.
Istorikai teigia, kad pirmoji popierinėmis gėlėmis papuošta eglutė pasirodė 1510 metais Rygoje. Manoma, kad aikštėje ją papuošė vokiečių kilmės pirkliai. Poetas A. Baranauskas rašo, kad pirmą kartą papuoštą eglutę matė 1853 metais Vainute, vachmistro namuose.
Tradicinės kalėdinės spalvos - žalia ir raudona. Žalia reiškia gyvenimo tąsą per žiemą ir krikščionių tikėjimą amžinuoju gyvenimu Kristuje, o raudona - nukryžiuoto Jėzaus pralietą kraują. Kalėdiniai vainikai, kaip ir žaliuojančios eglutės, simbolizuoja žiemą nugalinčio gyvenimo jėgą. Senovės Romoje dekoratyviniai vainikai buvo pergalės ir šventimo simbolis.
Kalėdų Senelis, kalėdinė kojinė, batas arba... klumpė
Kalėdų Senelis - neatsiejama Kalėdų šventės dalis.
Istorijoje minimas dabartinės Turkijos teritorijoje gyvenęs Miros vyskupas Mikalojus (IV a.). Jis visą savo paveldėtą turtą išdalino vargšams, globojo ir šelpė našlaičius, ligonius, vargstančius, keliautojus, nuteistuosius, beturčius, nepriklausomai nuo jų tikėjimo. Praslinkus daug metų po mirties, jis buvo paskelbtas šventuoju. Gruodžio 6 - oji yra šv. Mikalojaus diena. Tai svarbi šventė daugelyje Europos šalių.
Šv. Mikalojus ir yra tas krikščioniškasis Kalėdų Senelis. Jis keliauja po kaimus ir miestus apsirengęs raudonai balta mantija ir su aukšta kepure ant galvos. Jį lydi padėjėjas Juodasis Peteris. Mikalojus kalbina vaikus, teikia dovanas, o padėjėjas stebi, ar vaikai gražiai elgiasi. Blogai besielgiantys gali gauti rykščių. Be to, Juodasis Peteris turi teisę įkišti į maišą ir laikyti tol, kol vaikas išmoks gražaus elgesio.
Kalėdų Senelis pasaulyje vadinamas įvairiausiais vardais. Amerikoje šv. Mikalojų vadina Santa Klausu. Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir Kanadoje jis vadinamas, Peru, Brazilijoje, Urugvajuje dovanas nešioja Kalėdų tėvas (Father Christmas),Rusijoje - Senis Šaltis (Ded Moroz), Švedijoje - Jultomtenas, Olandijoje - Kerstmanas, jį lydi Juodieji Petriukai, Suomijoje Kalėdų Senelio vardas - Joulupukis, Ispanijoje vaikams dovanas palieka Trys Karaliai: Merkelis, Kasparas ir Baltazaras. Italijoje o dovanos gaunamos iš močiutės, vardu Befana. Kolumbijoje, Venesueloje, Meksikoje, Kosta Rikoje dovanas esą siunčiąs Kūdikėlis Jėzus, o jas dalija Santa Klausas. Kinijoje Kalėdų Senis, o vardas Šengdan Laorenas. Havajuose - Kanakaloka, Armėnijoje - Gaghant Baba, Graikijoje - Aghios Vassilis.
Kalėdų Senelis nelanko musulmonų, induistų, žydų ir budistų vaikų.
Kalėdų kojinės kilmė vėlgi siejama su šv. Mikalojumi. Legenda pasakoja, kad šv. Mikalojus sviedė į vieną namą maišelį su pinigais ir pataikė į kaminą. Maišelis nuslydo kaminu žemyn ir pataikė į džiūti pakabintą kojinę. Nuo to laiko kojines kabindavo prie židinio, tikėdamiesi rytą jose rasti vaisių, dovanėlių ar kitokių siurprizų.
Pasakojama, kad jau nuo seno beturčiai Kalėdų naktį palikdavo savo medines klumpes už durų. Dosnūs turtingieji pasidalindavo savo gėrybėmis ir naktį į klumpes pridėdavo dovanų, maisto produktų ar pinigų. Taip Kalėdos tapo dosnaus pasidalinimo švente.
Šv. Kalėdų papročiai ir prietarai Lietuvoje
Kai kurios šiai dienai būdingos tradicijos beveik tokios pat įvairiose pasaulio šalyse. Krikščionys dalyvauja šventinėse mišiose, valgo Kūčių vakarienę, keičiasi dovanomis. Kūčių vakarienė pradedama malda ir gerais linkėjimais. Kalėdaičio laužimas - veiksmas, sujungiantis šeimos narius visiems metams. Kaip nusiteikęs pradėsi pirmąją Kalėdų dieną, tokie bus visi metai.
E. Šimkūnaitė rašė, kad Kūčių pavadinimas kilęs nuo žodžio "kūtė" - tvartas. Tačiau tai sietina ne tik su juo. Kūčių prasmę geriau išreiškia apeiginio Kūčių valgio sudėtis ir jo pavadinimas "kūčia". Kūčią virdavo iš visokių javų: žirnių, miežių, rugių, kviečių. Seni žmonės sakydavo, kad be kūčios nėra Kūčių. Šitokį patiekalą ir tokį patį Kalėdų išvakarių pavadinimą randame ir kitose indoeuropiečių tautose: "kutja, kucia, kucija, kukkia". Grūdai, sėklos, iš kurių susideda pagrindinis Kūčių valgis kūčia, simboliškai vienu metu išreiškia sunykimą, mirtį - ir kartu gimimą, prisikėlimą, atkutimą naujam gyvenimui.
Kalėdų šventės pavadinimas gali būti kilęs iš žodžio "kalti", "kaltis". Šis žodis apjungia seno sunykimą ir naujo gimimą. Praėjusių metų atminimui ūkininkas į trobos sieną kaldavo vinį arba ragą. Kalamas vinis ar ragas žymėjo ir senųjų metų pabaigą, ir naujųjų pradžią.
Kūčios - uždara šeimos, artimųjų šventė, tačiau į ją gali būti pakviesti ir vieniši žmonės. Kūčių vakarą visi šeimos nariai turi būti namuose. Sakoma, kad vagis, ir tas Kūčių vakarą būna namuose. Net mirusieji simboliškai būna prie stalo. Jiems paliekama lėkštutė su eglutės šakele, žvakute ar net nuotrauka su juodu kaspinėliu (jeigu miręs tais metais). Artimieji dalinasi prisiminimais - tai ypač naudinga girdėti vaikams. Nakčiai ant stalo palikti valgiai skiriami vėlėms.
Nuo senų laikų kaimynai ieškodavo būdų, kaip susitaikyti prieš Kalėdas. Prieš Kalėdas reikia grąžinti visas skolas. Negrąžinsi - visus metus liksi skolingas. Per Kūčias - nieko neskolinti kitiems, nes žmogus turi būti laisvas, nesusisaistęs. Senais laikais net buvo vengiama darbų, kurie ką nors suriša ar susuka (ypač tokių darbų buvo vengiama nuo Kalėdų iki Trijų Karalių). Tame tarpušventyje pradėtus darbus būdavo būtina baigti tą pačią dieną, o skaldyti malkas, kirsti medžius ar malti išvis būdavo draudžiama.
Pasakojama, kad Kūčių naktį sujodavusios raganos į vieną vietą - esą keldavo puotą, linksmindavosi. Žemaičiai sakydavo, kad Kūčių vakare piktųjų dvasių pilnas oras, o raganos ir raganiai ypač galingi. Šeimininkai pakaitomis su samdiniais saugodavo karves, kad joms neatimtų pieno. Rakto skylutes peržegnodavo, kad neįlįstų piktoji dvasia; duryse ir slenksčiuose įdegindavo kryžius. Kai kuriose apylinkėse Kūčių vakarą ąžuoline lazda perbraukdavo galvijams per nugarą, kad raganos jų neapsargdintų (lazdą palikdavo tvarte). Būdavo ir toks paprotys: su degančia žvake rankoje apeiti visus kambarius ir ūkinius pastatus, kad piktoji dvasia ko blogo nepadarytų. Tuo pačiu tikslu po stogo šelmeniu pakišdavo kalėdaitį. Lopšius apsupdavo paklodėmis, kad raganos nesukeistų vaikų.
Linksmas paprotys pavalgius Kūčių vakarienę tris kartus apibėgti apie stalą su šaukštu rankoje, kad kitais metais neskaudėtų vidurių. Labiausiai pamirštas paprotys - apeiginis prausimasis ir šlakstymasis vandeniu. Kūčių dieną kurdavo pirtį ir pavakarėje eidavo maudytis. Jeigu savo pirties neturėdavo, eidavo pas kaimynus arba maudydavosi namuose kubiluose. Vandeniui pagerinti į šulinį mesdavo kalėdaičius.
Lietuvoje Kūčių ir Kalėdų papročiuose žinomas ir grūdų barstymas. Mama beria kviečius ant vaikų, o šie stengiasi juos pagauti. Kuris daugiausiai pagauna, tas bus išmintingesnis. Kai kuriuose Lietuvos rajonuose šeimininkas atsinešdavo iš klėties įvairių javų ir juos berdavo ant vienas šalia kito sustojusių šeimos narių. Kokių javų daugiausiai sugaudavo, tų tikėdavosi geresnio derliaus ateinančiais metais. Grūdų barstymas simbolizuoja senų metų naikinimą ir naujų gimimą.
Kad vasarą užderėtų vaisiai, šeimininkas Kūčių vakarą eina į sodą ir apkabina (arba papurto) kiekvieną vaismedį. Kai kurie žmonės juos apriša šiaudais nuo Kūčių stalo. Bitininkas taip pat apeina bičių avilius, į juos pabarbena ir klauso, ar jos atsiliepia. Jei atsiliepia - bus daug medaus. Seniau kai kuriuose Lietuvos rajonuose po Kūčių vakarienės šeimininkas turėdavo apeiti savo laukus ir sukalbėti specialias maldas, kad Dievas laimintų ir sergėtų jo laukus.
Jaunos mergaitės Kalėdų naktį burdavo, norėdamos sužinoti būsimojo vyro vardą. Tam tikslui ištirpindavo šviną ir per rakto kilpą pildavo į šaltą vandenį. Iš vandenyje susiformavusių metalinių figūrų bandydavo atspėti būsimojo vyro inicialus, amatą, charakterį arba veido bruožus. Ir dar vienas burtas. Reikėdavo lupti obuolį taip, kad žievė sudarytų nenutrūkstantį kaspiną. Vėliau tą žievę sutvarkydavo taip, kad būtų kuo tikresnė obuolio forma. Paskui tą obuolį mesdavo ant grindų per savo galvą už nugaros ir nagrinėdavo žievės sudarytą piešinį. Taip ji galėdavo sužinoti savo būsimojo sutuoktinio inicialus. Galima Kūčių vakarą pripilti dubenį vandens ir pastatyti, kad sušaltų. Kalėdų rytą belieka ištyrinėti susiformavusius brūkšnelius, raukšleles, įvairių motyvų ornamentus ir taip atspėti, kas bus širdies išrinktasis.
