Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose šiuo metu kali beveik 80 nuteistų ir 95 teismo laukiantys paaugliai.
Motina pamiršo, kad turi sūnų
Susitikimas su 16-mečiu Vladimiru iš Klaipėdos, ko gero, buvo pats sunkiausias. Judrus, žvitrių akių, vidutinio ūgio jaunuolis neslėpė savo skaudžios gyvenimiškos patirties. Vaikinuko teigimu, prieš patekdamas į šias grotomis nuo laisvės atitvertas patalpas, jis gyveno vaikų globos namuose. Tėvas seniai miręs, iš motinos dėl nuolatinio girtavimo atimtos motinystės teisės. Vladimiras dar turi vyresnįjį brolį (jis, kaip bebūtų gaila, jau keletą kartų teistas), seserį. Vaikinukas pataisos namuose gyvena jau 5 mėnesius, tačiau per tą laiką niekas iš artimųjų jo taip ir nepasigedo. Atrodo, jog absoliučiai niekam nerūpi ir tolesnis jo likimas... Tiesa, kol vaikinukas buvo laikomas Klaipėdos policijos areštinėje, jį retkarčiais aplankydavo motina - atnešdavo ir maisto, ir drabužių. Kur ji dabar ir ką veikia - Vladimirui nėra žinoma.
- Dabar didžiausia mano svajonė - kad mane aplankytų mama, brolis ar sesuo arba bent kažkuris parašytų laišką, - neslėpdamas susijaudinimo greitakalbe išpoškino pašnekovas. - Tegul jie nieko neveža - man ničnieko nereikia, noriu tiktai pasikalbėti, noriu žinoti, kad turiu mamą, savų žmonių... Kaip laukiu laiškų - nejaugi taip sunku parašyti nors keletą žodžių. Tiesa, brolis kartą parašė, bet tiktai vieną vienintelį laišką...
Pašnekovas pripažino, jog pataisos namuose atsidūrė pirmą kartą. Įsitikinęs, jog į nusikaltimus jį įtraukė draugai, noras turėti pinigų, nuolatinis alkio pojūtis... Dabar pats sakė nesuprantąs, kodėl uostė klijus (nuo jų apsvaigęs net atsidūrė ant 13 aukštų namo stogo ir vos nenušoko žemėn). Vaikinas net yra bandęs nusižudyti. Kai šalia nebuvo nei tėvo, nei motinos, esą gyventi buvo nelengva. Vladimiras į Kauną važiavo slegiamas didžiulės baimės, nes brolis jau buvo spėjęs papasakoti, kad kalėjime jam bus labai blogai, kad čia jis kasdien "gaus lupt". Laimei, kol kas su visais tais nemaloniais dalykais susidurti neteko. Vladimiras tikino, jog tiktai čia atsidūrus jam atsirado noras mokytis (šiuo metu jis baigia 8 klasę), nes būdamas laisvėje bėgdavo iš pamokų ir nepaisė jokių raginimų susiimti.
- Kalėjimas mane atvedė į protą, - nuoširdžiai prisipažįsta paauglys. - Iš pradžių galvojau, kad išprotėsiu - buvo viskas draudžiama, ko norėjau, apriboti pasivaikščiojimai, šalia nebuvo draugų, tačiau dabar supratau, kad tikrai blogai gyvenau. Tik dabar suvokiau, ką reiškia mokslas ir kad be jo nieko pasiekti negalėsiu. Net neabejoju, jog išėjęs į laisvę ir vėl apsigyvenęs globos namuose būtinai mokysiuosi. Be to, norėčiau susirasti darbą, užsidirbti pinigų. Aš ir dabar jau gaunu stipendiją - po 22 litus per mėnesį. Labai noriu bent kiek susitaupyti iki išėjimo.
Vladimiras sakė lankąs visus užsiėmimus, kurie čia organizuojami pagal socialinės reabilitacijos programą. Vis dėlto jam labiausiai patinka lankytis pas psichologą, kalbėtis su "valdžia", susitikti su metodistų bendruomenės atstovais...
Slegia neteisybė
Septyniolikmetis Mindaugas iš Šakių rajono nepilnamečių pataisos namuose atlieka gana griežtą laisvės atėmimo bausmę. Prieš akis - dar ne vieneri kalėjimo metai, tačiau jis tikino jau spėjęs susitaikyti, nors vis dar tikisi, kad pateikus malonės prašymą bausmė bus sušvelninta. Iš nervingos jaunuolio laikysenos buvo galima suprasti, jog čia jam nėra lengva. Mat kaip tik tą dieną už konfliktą su kitu nuteistuoju Mindaugui buvo paskirta drausminė nuobauda. Vaikinas sakė negalįs su tuo susitaikyti, nes manąs, kad nuobauda turėjo būti paskirta ne jam vienam...
Atlikdamas bausmę jaunuolis dirba - tvarko sporto salę. Jis sakė taip darąs, kad užsidirbtų pinigų ir palengvintų naštą mamai. Tėvo nėra. Vaikinukas tikino supratęs, jog turi keisti savo charakterį, blogas savybes, nes prisipažino tik dabar suvokęs, jog yra pernelyg nervingas, jautrus, per greitai pasiduoda įtampai. Jo nuomone, programa "Mąstyk pats" (taip pavadinti konkretūs užsiėmimai) kaip tik moko suprasti gyvenimą ir atskirti blogį nuo gėrio. Vaikinas pripažino, jog visur vyksta kova už būvį, tačiau suvokia, jog jėga, peštynėmis nieko nepasieksi. Bet labiausiai jį skaudina neteisybė. Jo nuomone, kiekvienas blogas poelgis turi būti įvertintas teisingai - kiekvienas turi gauti tai, ko nusipelnė. O, jo manymu, ne visada būna būtent taip...
Trūko tėvo su diržu
Dar vienas nepilnamečių pataisos namų auklėtinis, taip pat septyniolikmetis Edvardas iš Plungės, pasirodė esąs atviras ir nuoširdus vaikinas. Jis neslėpė, jog yra teistas už vagystes, plėšimus, kitus nusikaltimus.
- Supratau vienintelį dalyką, jog mano gyvenime trūko tėvo, - ramiai prisipažino jaunuolis. - Savo laiku būtų paėmęs diržą - nebūtų man reikėję bėgti iš pamokų, susidėti su draugais, vogti... Nors mama ne vieną sykį bandė mane auklėti, jos neklausiau... Dabar dėl to labai gaila..
Edvardas sakė, jog tėvai seniai išsiskyrė ir nuo to laiko tėvui jis nerūpėjo. Nors mama pas jį neatvažiuoja, tačiau rašo laiškus, atsiunčia pinigų. Jam to pakanka. Edvardui gėda pripažinti, jog būdamas septyniolikos, jis šiuo metu baigia tiktai šeštąją klasę, tačiau šypsodamasis priduria, jog dėl to mokytis labai lengva. Vaikinas labai domisi teisinių įgūdžių formavimu (šiuos užsiėmimus veda direktoriaus pavaduotojas) - jam įdomu susipažinti su įstatymais, išsiaiškinti, ar yra galimybė pakeisti nuosprendį, ir t. t. Edvardas sakė supratęs, jog pataisos namų darbuotojai tikrai nelinkį blogo.
Gal ir kiek keista, tačiau visi trys kalbinti jaunuoliai priėjo prie bendros išvados - jų nuomone, jiems trūko griežtos tėvo rankos. Dabar klaidas tenka taisyti įkalinimo įstaigos darbuotojams, psichologams...
