Tomas DUOBA
Sulaukę Kiaulės metų pasvarstome - o kuo gi šis padaras nusipelnė tokios garbės? Tiesą sakant, lietuviui toks klausimas gali pasirodyti juokingas - kiaulės nuopelnai savaime suprantami. Juk tai ir mėsa, ir lašiniai, ir dešros, nekalbant jau apie puikius užkandžius prie alaus - kiaulės kojeles, ausytes, stimburiukus, kitus maistingus ir sočius patiekalus.
O gal Kiaulės metais nevalgysime kiaulienos? Taip elgtis paragino gyvūnų teisių gynimo organizacija, išaukštinusi kiaules ir paprašiusi atsisakyti šių gyvūnų mėsos. Organizacija "Žmonės už etišką elgesį su gyvūnais" tvirtina, kad kiaulės yra labai protingi, jautrūs ir švarūs gyvuliai, nenusipelnę būti papjauti ir suvalgyti. "Kiaulės sapnuoja, klauso ramios muzikos ir kuria sudėtingas socialines struktūras, panašiai kaip žmonės", - savo pranešime teigia organizacija.
Lietuviui toks pranešimas gal ir suprantamas, bet neįvykdomas. Lietuvis žino, kad kiaulė užauginama, atšeriama - ir po peiliu. Toks jau, matyt, šio naminio gyvulio likimas. Kiaules dar vienur kitur auginantys žmonės pasakoja, jog nors ir kvaila laikoma kiaulė, kaip kiekvienas gyvas padaras, nuvokia apie jai ruošiamą lemtį. Pamačiusi atėjusius ją į paskutinę kelionę išsivesti žmones, pradeda lakstyti, muistytis ir niekaip nenori palikti savo gardo.
Kiaulės pjovimas - didelis darbas. Tam reikia ne tik aštraus peilio, bet ir tvirto vyro, gerai žinančio, kaip ir kur durti. Mat gali būti, kad blogai papjauta kiaulė atsigaus ir paspruks - gaudyk tu ją paskui. Pamėginkite tik įsivaizduoti, kaip reikia skersti apie 300 kilogramų sveriantį, klaikiai žviegiantį, besimuistantį padarą, kurio vien lašiniai - tarsi storas šarvas.
Beje, anksčiau kiaulių niekada neskersdavo gruodžio 21-ąją, per Elnio Devynragio šventę. Žmonės tikėjo, kad tą dieną paskersta kiaulė svilinama gali atgyti ir su degančia šiaudų gniūžte padegti tvartą.
Paprastai kaime skerstuvių metas būdavo gruodį. Geriausias laikas meitėlį ant šono versti - per mėnulio pilnatį arba priešpilnį. Tuomet verdama mėsa pučiasi, būna minkšta ir skani. Nelaiku paskerstos kiaulės mėsa susitraukusi kaip naginė. Lašiniai ilgiausiai skanūs būna ir nerūdija, kai kiaulė paskersta delčiagalyje.
Miestiečiai, kiaulės mėsą matantys tik "Maximų" lentynose ir neragavę tik ką paskerstos kiaulės šonkauliukų su svogūnų padažu, galima sakyti, kad nežino tikro kiaulės mėsos skonio. O kraujiniai vėdarai? Spirgučiai, miežinės kruopos ir kraujas - visa tai sukrečiama į žarną ir kepama. Jokio panašumo į parduotuvėje pirktus vėdarus, kurių ir šuo kariamas neėstų.
Beje, kiaulieną mėgsta ne tik lietuviai. Kinams kiauliena irgi pati skaniausia mėsa. Gaila tik, kad Lietuvoje vis mažiau ir mažiau belieka žmonių, išmanančių kiaulės skerdimo tradicijas. O taip yra dėl to, kad mažiau berasime ir tų, kurie kiaules augina. Smulkiuosius kiaulininkus paprasčiausiai išstumia stambūs jų ūkiai, kur auginimas ir pjovimas vyksta automatiškai, konvejeriniu principu. O ir kiaulės ten galabijamos "humaniškais" metodais - dažniausiai elektra.
O paprasti kaimo žmonės, dar laikantys po vieną dvi kiaulaites, dievagojasi, kad tai paskutiniosios. Mat nepasimoka auginti - pernelyg brangiai tokia kiauliena kaštuoja. Daug pigiau yra jau užaugintą nusipirkti.
Ir vis dėlto - ar kiaulė iš tiesų toks nuolankus padaras, kuris leidžiasi pjaunamas ir niekuo nekeršija už nugalabijimą dėl sotesnio žmogaus skilvio? Čia būtų galima ir pasiginčyti. Anot medikų statistikos, didžiausias mirtingumas šiuo metu yra dėl širdies ir kraujagyslių ligų. O šios ligos, kaip žinome, kyla dėl to, kad iš riebalų susidarančios aterosklerozinės plokštelės užkemša mūsų kraujagysles. O iš kuri gi kitur tos plokštelės atsiranda, jei ne nuo taip pamėgtos riebios kiaulienos?.. Vadinasi - tyliai, kantriai, bet vis dėlto kiaulė atkeršija žmogui - smogia jam iš vidaus.
