Remigijus RAINYS
Netekęs darbo ir išsiskyręs su žmona, klaipėdiškis Petras Z. prarado bet kokį gyvenimo džiaugsmą. Iki pensijos dar buvo likę porą metų, o tokiame amžiuje susirasti kitą tarnybą nebuvo jokios vilties. Kamuojamas nuolatinės depresijos, vyriškis vis dažniau ėmė kilnoti taurelę. Galop paskendo skolose ir buvo priverstas parduoti po skyrybų jam likusį vieno kambario butelį. Dar gerai, kad sūnus, nuoširdžiai besirūpinantys kasdien vis labiau apatišku tampančiu tėvu, padėjo susitvarkyti dokumentus dalinei pensijai gauti ir privertė apsilankyti pas psichoterapeutą. Gydytojas vyriškiui patarė pakeisti gyvenamąją aplinką - persikelti gyventi į kokį nors mažą miestelį. Petras suprato, kad Lietuvos miesteliuose apstu ir savų bedarbių, todėl mediko patarimų vykdyti neskubėjo. Bet noras kažką gyvenime keisti vis stiprėjo. Todėl gavęs laišką iš jaunystės draugo, gyvenančio jau kelis metus Didžiojoje Britanijoje, vyriškis pasiryžo vykti į Angliją. Pinigų, likusių pardavus butą, užteko tik lėktuvo bilietui į vieną pusę, tačiau mažame Devono grafystės miestelyje įsikūręs jo bičiulis žadėjo ne tik duonos kąsnį, bet ir stogą virš galvos. Į didžiąją kelionę Petras leidosi nemokėdamas nė žodžio angliškai, todėl ir susitikęs oro uoste su jį pasitikusiu draugu kalbėjo mažai. Bičiulio namuose (nė dešimties tūkstančių gyventojų neturinčiame grafystės provincijos miestelyje) įsikūrusį Petrą vėl ėmė kamuoti depresija: jis beveik du mėnesius nekėlė kojos iš savo būsto, su niekuo nesikalbėjo. Tačiau vieną gražią pavasario dieną, kai jo draugas dar nebuvo grįžęs iš darbo, vyriškis nusprendė pasivaikščioti po apylinkes. Petras neketino nutolti nuo namų, tačiau švarus ir tvarkingas miestelis jam patiko, ir jis net nepajuto, kaip atsidūrė pačiame jo pakraštyje. Apžiūrinėdamas parduotuvių vitrinas ir dažniausiai dviaukščių namų fasadus, buvęs klaipėdiškis ištroško ir nedrąsiai užsuko į pirmą pasitaikiusią parduotuvę. Kišenėje Petras turėjo kelis svarus sterlingų, tačiau nemokėjo angliškai paprašyti net vandens, todėl dūrė pirštu į arčiausiai stovėjusį mineralinio vandens butelį ir kažką sumykė. Pagyvenęs pardavėjas pakėlė butelį bei paklausė, ar Petras - nebylys. Nieko nesupratęs Petras energingai ėmė linkčioti galva, tad pardavėjas ištiesė jam butelį, bei pats atsiskaičiavo reikiamą pinigų sumą iš Petro ištiestų banknotų. Į namus klaipėdiškis sugrįžo jau gerokai Pralinksmėjęs. Iš draugo sužinojęs, kad buvo palaikytas nebyliu, abu nutarė ir toliau tylėti. Juo labiau, kad miestelyje jie tebuvo tik du lietuviai, o vakarais atsišnekėdavo iki soties, kai niekas jų nematė ir negirdėjo. Petras ir iki tol buvo mažakalbis, tad apsimestinė nebylystė jo nevaržė. Dabar jis vis dažniau klajodavo po miestelį, retkarčiais nevengdamas užsukti net į aludę. Ilgainiui vyriškis ėmė suprasti, ką kalba aplinkiniai, tačiau pats atkakliai tylėjo. Tiesa, kai kilnodami alaus bokalus vietiniai smuklės lankytojai pradėdavo ginčytis politikos klausimais, Petrui labai knietėdavo įterpti ir savo dvylekį, tačiau vyriškis laiku prikąsdavo liežuvį ir toliau tylėdavo. Bičiulis nusivedė Petrą pas savo darbdavius ir šie "nebylį" įdarbino. Anglijos įstatymai pensininkams draudžia dirbti ilgiau nei keturias valandas, tačiau net ir nedideli pinigai gerokai palengvino emigranto buitį. Darbo metu etiketes ant gatavos produkcijos klijuojantis vyriškis susitaupė tiek, jog po dvejų metų trumpam apsilankė Lietuvoje. Petras tikino, kad ilgos tylos valandos Didžiojoje Britanijoje jo visiškai nevargina ir nebylio amplua jis atsisakyti neketina. Vėl į Devono grafystę išvykęs klaipėdiškis pasiryžęs tylėti dar mažiausiai dvejus metus. Petras sakė, jog, jei pajus, kad jau laikas prabilti, su savo bičiuliu išsikels gyventi į kokį nors tolėliau esantį miestelį.
