Ramutė PEČELIŪNIENĖ
2002 metų spalio pirmojoje pusėje Švedijos Karalystėje buvo sulaikytas lietuvis Marius Latovas ir septyni kartu su juo buvę asmenys. Pastarieji taip pat turėjo Lietuvos Respublikos piliečių pasus, tačiau įdėmiau patikrinus asmens dokumentus paaiškėjo, jog jie suklastoti (perklijuotos nuotraukos). Mūsų šalies pasais naudojęsi asmenys iš tikrųjų buvo Moldovos piliečiai.
Gavęs atitinkamą informaciją iš Švedijos teisėsaugos institucijų, Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Šiaulių rinktinės Operatyvinės veiklos skyrius pradėjo tyrimą. Kilo įtarimų, jog keletas Šiaulių rinktinės Biržų užkardos pareigūnų, tarnavusių Germaniškio pasienio kontrolės poste, už atlygį arba už tam tikras paslaugas galėjo talkinti nusikalstamos grupuotės nariams pergabenant per Lietuvos Respublikos sieną užsienio piliečius. Maždaug po pustrečio mėnesio surinkta medžiaga buvo perduota toliau tirti Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio skyriaus nusikaltimų tyrimo poskyriui. Šio poskyrio vyriausiasis specialistas Kęstutis Ramanauskas patikino, jog didžiulės apimties tyrimas dar nebaigtas ir kol kas sunku pasakyti, kada surinkta medžiaga bus perduota teismui. Tyrimo tempus kiek lėtina tai, jog reikia kreiptis į kelių užsienio valstybių - Estijos, Švedijos, Moldovos - teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo.
Nustačius neteisėto sienos kirtimo faktus ir išsiaiškinus, jog jie visiškai sutampa su Švedijos pareigūnų pateikta medžiaga apie užsieniečių, turėjusių lietuviškus pasus, sulaikymą, buvo nustatyta ir daugiau analogiškų faktų, tad nieko nelaukiant imta narplioti šią gana plataus masto nusikalstamą veiką.
Per tyrimą buvo nustatyta, jog grupė asmenų, gyvenančių ar registruotų Panevėžio mieste arba rajone, kaip tik ir organizavo užsieniečių gabenimą į Vakarų Europos šalis. Tokia neteisėta nusikalstama veika buvo vykdoma apie metus. Sukčiavimo bei kitokių veiksmų dėka nusikaltėliai į savo pinkles įviliodavo Moldovos piliečius. Tikriausiai net nereikia aiškinti, kodėl buvo pasirinkta minėta šalis. Buvusioje Sovietų Sąjungos respublikoje pragyvenimo lygis labai žemas, ekonominė ir socialinė situacija gana sudėtinga. Skurdo ir nepriteklių iškankinti paprasti žmonės trokšta geresnio gyvenimo. Tuo pasinaudojo apsukrūs lietuvaičiai.
Iš pradžių Moldovos spaudoje pasirodė skelbimai, kurių autoriai siūlė galimybę legaliai išvykti į Vakarų Europos šalis ir ten įsidarbinti. Daugeliui žmonių, ypač jaunesniojo amžiaus, tokie pasiūlymai atrodė labai viliojantys, tad moldavai, pernelyg nesijaudinanti dėl galimų nesėkmių, ėmė plūsti į Lietuvą ir ieškoti geradarių... Prieš tai gavę trumpalaikę Lietuvos vizą (paprastai ji leidžia gyventi mūsų šalyje iki 30 parų) "laimės ieškotojai" atvykdavo į Vilnių. Iš sostinės paskambinę nurodytais telefonais, netrukus sulaukdavo panevėžiečių. Šie parsiveždavo moldavus į Panevėžį arba rajoną, apgyvendindavo iš anksto paruoštose patalpose ir surinkę užsieniečių pasus liepdavo laukti, kol bus sutvarkyti reikalingi dokumentai. Po kelių dienų atvykėliams buvo įrodinėjama, jog į jų pasus tam tikros tarnybos nededa vizų - esą netinkami asmens dokumentai. Tačiau dar nespėjus atvykėliams pulti į paniką, lietuvaičiai pasiūlydavo padaryti lietuviškus pasus. Pastarųjų teigimu, su mūsų šalies pasais jiems būsią atviros visos Vakarų Europos sienos. Moldavai nesiginčydavo, nes tuo metu neturėdavo jokio kito pasirinkimo - pinigai juk sumokėti, be to, nesinorėdavo susitaikyti su nesėkme - taip greitai baigti kelionę į Vakarus ir grįžti namo, kur niekas nelaukia.
Na, o lietuvaičiai iš džiaugsmo trindavo rankas - juk jų tikslas būdavo būtent toks. Neilgai trukus atvykėliai būdavo nufotografuojami ir po kurio laiko jau turėdavo lietuviško paso su savo nuotrauka kopijas. Visus šiuose asmens dokumentuose nurodytus duomenis atvykėliai turėdavo išmokti mintinai. Praėjus dar kelioms dienoms moldavai, lydimi jų kelionės į Vakarus organizatorių, važiuodavo į Germaniškių pasienio kontrolės postą.
Grįžtant prie šios nusikalstamos veikos sumanytojų tenka pripažinti, jog vieni grupuotės nariai atlikdavo daugiau organizacinį vaidmenį, kiti buvo įvairių užduočių vykdytojai (pavyzdžiui, vežėjai). Paprastai užsieniečiams kelionė iš Lietuvos į Vakarus kainuodavo nuo 1 500 iki 2 000 JAV dolerių arba eurų. Su Germaniškių pasienio kontrolės posto pareigūnais apie užsieniečių atvykimą (nurodant, jog grupė žmonių vyksta dirbti) būdavo suderinta iš anksto. STT pareigūno teigimu, galbūt ne visi pasienio posto pareigūnai realiai suprasdavo, kokius žmones jiems teks praleisti. Už kiekvieną asmenį, praleistą per sieną, jiems buvo mokama iki 100 litų.
Pirminio tyrimo duomenimis, per visą laikotarpį, kai buvo vykdomas neteisėtas užsienio piliečių, neturėjusių leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, pervežimas, vienokiu ar kitokiu būdu talkino 18 Biržų užkardos pareigūnų. Taip pat nustatyta, jog panevėžiečių nusikalstamai grupuotei priklausė dar šeši asmenys. Jie nelegaliai gabeno užsieniečius per mūsų valstybinę sieną su Lietuvos Respublikos pasais. Per tyrimą paaiškėjo, jog asmenys, kurių vardu buvo išduoti LR pasai (mūsų šalies piliečiai), iš tiesų per sieną nevyko. Turimų duomenų pagrindu galima įtarti, jog tokiu būdu neteisėtai buvo pervežta apie 200 žmonių.
Pareigūnai, praleisdami per sieną asmenis, privalo patikrinti jų dokumentus. Paprastai pasienietis, surinkęs iš automobilių žmonių pasus, juos nuneša dokumentus tikrinančiam pareigūnui. Skenuojant pasus automatiškai pasirodo atitinkama spalva, leidžianti suprasti, ar dokumentas tvarkingas (taip pat ar jo savininkui nėra kliūčių išvykti į užsienį), ar yra kokių nors "kabliukų" (pavyzdžiui, galbūt išvykstantysis ieškomas, įtariamas ir t. t.). Kalbant apie konkrečią nusikalstamą veiką tenka pripažinti, jog pagal išankstinį susitarimą su Panevėžio nusikalstamos grupuotės nariais pasienio posto pareigūnai tų pasų, kurie keldavo įtarimą, nustatyta tvarka netikrindavo. Pareigūnas, pastebėjęs "blogą" asmens dokumentą, patikrinimo mygtuko nenuspausdavo, nes po tokio veiksmo per atitinkamą duomenų bazę būdavo pradedamas patikrinimas, kurio nei nutraukti, nei sustabdyti jau negalima... STT Panevėžio skyriaus vyriausiojo specialisto K. Ramanausko teigimu, šis atskleistas nusikalstamos veikos atvejis leidžia teigti, jog duomenų bazė nėra tinkamai sutvarkyta. Kiekvienas tikrinamas faktas turėtų būti matomas ir tai pareigūnui neleistų manipuliuoti, pažeidinėti nustatytą tvarką... Dėl to galima teigti, jog viena iš sąlygų, kurios pagrindu vyko nusikaltėlių bei pasienio pareigūnų "bendradarbiavimo", buvo pasinaudojimas nesutvarkytais duomenų bazės veikimo principais.
Ikiteisminio tyrimo metu aštuoniolikai Biržų užkardos pasienio pareigūnų pareikšti įtarimai pagal baudžiamuosius įstatymus (BK 225 straipsnio 2 dalį - kyšis, 228 straipsnio 1, 2 dalis - piktnaudžiavimas tarnyba, 229 straipsnį - tarnybinių pareigų neatlikimas). Kitiems šešiems nusikalstamos grupuotės nariams pareikšti įtarimai pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (pareigūno papirkimas), 292 straipsnio 1, 2 dalis (nusikalstamos veikos vykdymas ir organizavimas).
