Giedra AKAVICKIENĖ
Sukčiai įvairiais būdais stekena savo aukas. Lietuvos kaimuose lengvatikių ieško čigonai - vyrai su sodiečiais maino arklius, o moterys, neretai besilaukiančios, savo ašaromis sugeba sugraudinti sodietes, kad šios plačiai atvertų pinigines.
Vis dar tikisi atgauti skolas
Telšių rajonas Tryškių miestelio garbaus amžiaus gyventoja patikėjo graudžia istorija, kad čigonės vyras guli ligoninėje mirties patale ir reikalingi pinigai daktarui. Slėpdama nuo savo vyro, senolė per kelis kartus įdavė daugiau kaip tūkstantį litų, šventai tikėdama, kad čigonė skolas grąžins. Kaimynės jai primena, kad ne veltui sakoma: "Viltis - kvailių motina".
Beje, apmulkinti žmonės paprastai nesikreipia į teisėsaugos institucijas, nes jiems gėda. Tuo, aišku, naudojasi sukčiai, kurie ieško kitų aukų. Reikia pripažinti, kad aferistai gerai įvaldę mulkinimo meną ir šis verslas jiems puikiai sekasi.
Atidavė arklį ir veršiuką
Eigirdžiuose (Telšių rajonas) gyveno laimingas žmogus, kol pas jį atvyko nelaukti svečiai - čigonai iš Kuršėnų miestelio Šiaulių rajone. Atvykėliai sodiečiui pasiūlė iš pirmo žvilgsnio labai naudingus mainus. "Mainyk savo arklį į mūsų kumelę, kuri dar šiemet atsives kumeliuką", - įtikinėjo čigonai. Susigundė žemaitis ir nutarė savo arklį mainyti į čigonų kumelę. Staiga čigono veidas persimainė, kažko susimąstęs atvykėlis prasitarė, kad tie mainai jam nenaudingi. Kad nepatirtų nuostolio, iš sodiečio paprašė priedo už mainomą kumelę - pridėti veršiuką. Eigirdiškis sutiko.
Taigi sodietis gavo, pasak čigonų, puikią kumelę, kuri dar ir atsives kumeliuką, o čigonai išsivedė arklį ir veršiuką. Išvykus čigonams, žemaitis džiaugėsi gerais mainais. Tačiau džiaugsmas truko neilgai. Kumelė pasirodė pasiligojusi, o laikui bėgant paaiškėjo, kad nebus ir taip laukto prieauglio.
Atsikratė netikusia kumele ir pinigais
Supratęs, kad čigonai jį apgavo, sodietis tyliai kentėjo ir tarsi nieko blogo nebūtų nutikę gyveno toliau. Kur buvę, kur nebuvę, vėl pasirodė Kuršėnų čigonai, bet jau kiti. Pasiūlė vėl arklius mainytis. Kad sodiečio širdis būtų minkštesnė, gerai jį pavaišino degtine. Kažkada iš čigonų išmainytą kumelę vyriškis sutarė atiduoti kitiems čigonams, o už tai gauti arklį. Sodiečiui šie mainai labai patiko juo labiau, kad pabodo jam ta kumelė (juk, kaip paaiškėjo, ne tokia jau gera, kaip pirmieji čigonai buvo išgyrę).
Sutarus dėl sandorio, čigonai vėl išsigando, kad tokie mainai jiems atneš nuostolius. Pasak čigonų, jų arklys yra didesnis ir sveria daugiau už sodiečio kumelę, todėl būtinas priedas. Kas tai galėtų būti, gal pinigai? Geros širdies eigirdiškis su viskuo sutiko. Sukirtęs rankomis su čigonais, atidavė už arklį kumelę bei priedą pinigais (kiek, žmogus neišdrįso pasakyti). Čigonams išdundėjus iš kiemo, sodietis liko su nauju arkliu. Tačiau neilgai jis mainais džiaugėsi. Nors ir buvo nepatenkintas nukaršusiu arkliu, tačiau gėdijosi kam nors pasakoti, kad čigonai apgavo antrą kartą.
Trečias kartas neišdegė
Kai trečią kartą čigonai apsilankė kaime, sodietis nutarė: "Šį kartą čigonai manęs nebeapgaus". Tačiau išradingi čigonai pateikė tokį gundantį pasiūlymą, kad buvo per sunku atsilaikyti. Paprašė čigonai paganyti keturis jų arklius savo pievoje, o už tai jie esą dosniai sumokės.
Žmogus ėmė mąstyti: "Pievos nenaudoju, pats nepjaunu, kitiems veltui atiduodu. Gal padėti čigonams?" Jau norėjo įsivelti į naują biznį su čigonais, tačiau nutarė pasitarti su artimaisiais. Supratingi namiškiai iš karto suprato, kad čigonai rezga naują klastą ir ieško kvailių. "Kad tik čigonai tau biznio nepadarę. O kas, jeigu naktį sugalvos išsivesti savo arklius, kas tuomet atsakys? Aišku, kad tu", - mokė sodietį artimieji. Supratęs galimą klastą, žmogus atsisakė biznio su čigonais ir nuo to laiko jų vengia kaip ugnies.
Iškišo arklį su viena akimi
Kitas to paties kaimo gyventojas įsivėlė į istoriją, kuria sunku patikėti. Sodietį čigonai užklupo, kai šis gerokai padauginęs degtinės sėdėjo namuose. Netikėtai pasirodę čigonai pritrenkė pelningu pasiūlymu - mainyti arklius.
Iš pradžių sodietis kratėsi čigonų ir jų siūlomų mainų. Tačiau čigonai buvo itin draugiški ir turėjo gerą buteliuką velnio lašų. Puldami kaip bitės prie medaus čigonai vaišino šeimininką ir toliau kalbino daryti mainus. Su kiekviena taurele čigonų siūlomas arklys vis gražėjo. Sodietis žiūri, kad tikrai čigonai nemeluoja - jų arklys stambus, aukštas. Paaiškino čigonai, kad jie žemės nearia, o energingas arklys jiems per aktyvus, nes nepersidirba - jiems reikia silpnesnio.
Žmogus neatlaikė įtikinėjimų. "Gerai, imsiu geresnį arklį, nesvarbu, kad čigonai siūlo", - nusprendė jis. Sukirto rankomis ir, išmainęs arklį, davė priedą pinigais (juk esą gavo geresnį). Čigonai išvyko, o įkaušęs sodietis nuvirto miegoti.
Išaušus rytui, sodiečiui kaip reikiant suskaudo galva. Išbandant arklį, prasidėjo keisti dalykai. Arklys tarsi nemato, kur eiti, visur kliūva. Atidžiai apžiūrėjęs išmainytą arklį, žmogus suprato, kad gyvulys nemato viena akimi.
Apkvailintas sodietis vargais negalais tą arklį iškišo kitam tautiečiui vos už kelis litus.
