"Mano mamytė ilgą laiką sirgo mastopatija, o mirė nuo krūties vėžio, - rašo mūsų skaitytoja Vanda B. iš Vilniaus. - Baiminuosi, kad ir manęs neištiktų panašus likimas, nes esu girdėjusi, jog abi šios ligos gali būti genetiškai paveldimos. Gal galėčiau sužinoti, kokie yra mastopatijos požymiai, kaip ji gydoma, kodėl ši liga išsivysto ir kaip tai susiję su krūties vėžiu?"
Mastopatija - viena iš gerybinių krūtų ligų. Tai labiausiai paplitusi krūtų liga (sudaro apie 80 procentų visų gerybinių krūties ligų atvejų). Mastopatija, populiariai kalbant, yra hormonų balanso sutrikimų sukeltas procesas krūties liaukoje.
Reikėtų atminti, jog moterims, kurioms diagnozuota pirmojo laipsnio mastopatija, krūties vėžys išsivysto 3-5 kartus dažniau nei toms, kurios neserga mastopatija (jei nustatoma antrojo ar trečiojo laipsnio mastopatija, krūties vėžys išsivysto net 30 kartų dažniau!). Kitaip sakant, užleista, negydoma mastopatija - tarsi lieptelis į krūties vėžį. Gydytojai onkologai yra apskaičiavę, jog vienam krūties vėžio atvejui tenka maždaug aštuoni mastopatijos atvejai.
Kaip mastopatiją atpažinti? Apie tai visų pirma signalizuoja krūties skausmai, atsirandantys kelios dienos prieš menstruacijas arba antroje ciklo pusėje. Kiti svarbesni ligos požymiai - išskyros iš spenelių, skausmingi krūtų sustandėjimai.
Mastopatija gana dažnai išsivysto dėl ginekologinės patologijos - kiaušidžių cistų, įvairių ciklo sutrikimų, gimdos miomos, endometriozės, tam tikrų gimdos kaklelio pakitimų, gimdos priedų uždegimų ir kt. Ligos išsivystymui gali turėti įtakos ir endokrininių liaukų veiklos sutrikimas (pavyzdžiui, skydliaukės patologija). Mat atsiradus skydliaukės funkcijos nepakankamumui, sutrinka mėnesinių ciklas, atsiranda pakitimų krūtyse.
Mastopatiją gali sukelti ir kepenų funkcijos nepakankamumas, nervų sistemos sutrikimai, dažni stresai. Gydytojai atkreipia dėmesį ir į paveldimumą - jei šia liga sirgo mama, močiutė, sesuo ar kitos giminaitės, reikėtų to nepamiršti ir profilaktiškai apsilankyti pas gydytoją ginekologą. Ligą diagnozavus gydytojai ligonę turi apžiūrėti reguliariai.
Kaip gydyti traumuotą galūnę?
"Po patirtos traumos - kojos lūžio - mano giminaitė jaučiasi gana prastai, - rašo kaunietė Viktorija L. - Traumuota koja sužalojimo vietoje yra patinusi, išstorėjusi, tarsi ant jos labiau kauptųsi riebalai. Beje, ligonei - per 80 metų, ji juda ne per daugiausia, turi antsvorio. Gal tiktų masažai ar kokios kitos fizioterapinės priemonės?"
Kojos traumą patyrusiai poniai reikėtų apsilankyti pas savo šeimos gydytoją, kuris nukreiptų pasikonsultuoti pas gydytoją reabilitologą. Šis specialistas įvertintų ligonės bendrą būklę ir skirtų atitinkamą reabilitacinį gydymą (masažus, balneoterapiją, gydomąją mankštą ar pan.).
Kita vertus, tokią ligonę reikėtų ištirti ir dėl galimų kitų susirgimų (viena galūnė gali neproporcingai išstorėti ir dėl kraujotakos sutrikimų).
Ar priklauso invalidumo grupė, sprendžia gydytojų komisija
"Rugpjūčio mėnesį susirgau erkiniu encefalitu ir Laimo liga, - rašo Vitalija, nenurodžiusi gyvenamosios vietos. - Ligoninėje praleidau dvi savaites. Grįžusi į namus dar kurį laiką vartojau gydytojos infekcionistės paskirtus vaistus, tačiau greitai jų negalėjau vartoti, nes pradėjo skaudėti skrandį. Gydytoja gydymą atidėjo motyvuodama tuo, jog dabar svarbiau išsaugoti sveiką skrandį. Jaučiuosi prastai - skauda kelių sąnarius, raumenis, sukasi galva, silpna, spengia ausyse. Noriu sužinoti, ar man taikytas tinkamas gydymas ir ar esant tokios prastos būklės nepriklauso invalidumo grupė?"
Apie jums skirtą gydymo kokybę negalima spręsti nesusipažinus su jūsų ligos istorijoje esančiais medicininiais dokumentais. Jei tokių įtarimų turite, reikėtų kreiptis į tos gydymo įstaigos, kurioje buvote gydoma, administraciją arba į Valstybinę medicinos audito inspekciją prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
Persirgusiesiems erkiniu encefalitu ar Laimo liga gali būti suteikta invalidumo grupė, jei minėtos ligos sukėlė sunkias pasekmes. Įvertinusi ligonės būklę, tai nusprendžia gydytojų komisija. Žinoma, prieš tai gydanti gydytoja turėtų paruošti komisijai reikiamus medicininius dokumentus.
Kai vargina galvos tremoras
"Mano 27 metų sūnų prieš penkerius metus pradėjo varginti galvos tremoras, rankų ir kojų tirpimas, - rašo Regina P. iš Radviliškio. - Įtarus Parkinsono sindromą, buvo atliktas galvos smegenų branduolinio magnetinio rezonanso tyrimas, kuris parodė, kad smegenyse jokios patologijos nėra. Buvo skirtas įvairių medikamentų gydymas, tačiau jis jokio efekto nedavė. Norėčiau sužinoti, ar gali būti, kad mano sūnus serga kokia nors centrinės nervų sistemos liga?"
Į jūsų klausimą gali atsakyti tik specialistas, susipažinęs su jūsų sūnaus sveikatos būklės ir gydymo istorija bei paskirtų atitinkamų tyrimų atsakymais. Jei skirti medikamentai jokio efekto nedavė, patartume ligoniui į šeimos gydytoją kreiptis pakartotinai. Be abejo, tokiu atveju būtų tikslinga ir gydytojo neurologo konsultacija.
Apie staigios kūdikių mirties sindromą
"Auginu dviejų mėnesių kūdikį, - rašo Viltė K. iš Kauno rajono. - Esu girdėjusi, kad kūdikius gali ištikti staigi mirtis. Kaip to išvengti?"
Laiško autorė greičiausiai turi omenyje vadinamąjį staigios kūdikių mirties sindromą. Dėl šios priežasties Lietuvoje kasmet miršta apie 11-13 kūdikių.
Mokslininkai staigios kūdikių mirties sindromu laiko staigią ir netikėtą kūdikio iki vienerių metų mirtį, kurios priežastis lieka neaiški net po nuodugnaus pomirtinio ištyrimo. Tokia diagnozė nustatoma tik atmetus visas kitas galimas tiek įgimtas, tiek įgytas staigios kūdikio mirties priežastis.
Staigios kūdikio mirties sindromui būdinga tai, jog iki tol atrodžiusį sveiką vaiką mirtis ištinka staiga miego metu, be kentėjimo požymių. Dalis tokių kūdikių maždaug savaitę iki mirties buvo sirgę nesunkia virusine kvėpavimo takų infekcija ar turėję nedidelių virškinamojo trakto sutrikimų.
Nustatyta, jog maždaug 60 procentų minėto sindromo aukų miršta sulaukusios 2- 4 mėnesių amžiaus, 90 procentų - iki šešto mėnesio, o 95 procentai - iki 8 gyvenimo mėnesio. Beje, daugiausia tokių mirčių įvyksta rudenį ir žiemą.
Gydytojai linkę manyti, jog dauguma staigios kūdikio mirties sindromo aukų gimsta turėdami vieną ar daugiau smegenų kamieno defektų, dėl kurių gali sutrikti kraujotakos ar kvėpavimo kontrolė, atsirasti kitų organizmo veiklos sutrikimų.
Manoma, kad didžiausi staigios kūdikių mirties sindromo rizikos veiksniai yra narkotikų vartojimas motinos nėštumo metu, motinos rūkymas nėštumo metu, taip pat ir kūdikio guldymas miegoti ant pilvo. Tam tikros įtakos turi ir nėščiosios piktnaudžiavimas kofeinu, žemas kraujo spaudimas, mažakraujystė, trumpas laiko tarpas tarp nėštumų. Kūdikis neturėtų būti guldomas į per daug minkštą patalynę, lovytėje neturėtų būti daug minkštų žaislų. Kūdikis turi būti ne per standžiai suvystomas, jo negalima perkaitinti (per daug šiltai apkloti). Toje pačioje patalpoje, kur yra kūdikis, negalima rūkyti.
