Irena ZUBRICKIENĖ
Į Marijampolės vaikų teisių apsaugos skyrių (VTAS) kreipėsi marijampolietė moksleivė Monika (13 m.), prašydama, kad teismo keliu būtų atskirta nuo tėčio. Septintokė guodėsi, kad aplinkinių teigiamu žmogumi laikomas tėvas neskiria jai jokio dėmesio. Iš pradžių, norėdama tėvą "tik supurtyti", Monika išėjo laikinai gyventi pas močiutę, bet, nesulaukusi jokių permainų, ryžosi kraštutinumui. Anot VTAS darbuotojų, tai labai retas atvejis, kai dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų kreipiasi pats vaikas.
Į mokyklą mamytė nebeišlydėjo
Laimingą vaikystę Monika turėjo tik šešerius metus - kol buvo gyva mama ir visa šeima gyveno drauge. Medike dirbusi Edita (33 m.) mirė netikėtai susirgusi krūties vėžiu. Kai buvo diagnozuotas vėžys, Edita puikiai suprato, kad tolimos ateities jai kurti nebeverta, tačiau išbandė įvairiausius gydymo metodus, kad tik pratęstų savo gyvenimą. Moteris džiaugėsi nusisekusia santuoka su Laimium ir galėjo guostis bent tuo, kad jis ir vienas pajėgus užauginti dukrelę, nes yra rūpestingas ir mylintis tėvas.
Liga Editą sugraužė maždaug per trejus metus. Paskutiniaisiais mėnesiais moteris jautė, kad kitų metų nebesulauks: sausį atšventė savo 33-ąjį gimtadienį ir motinai užsiminė, esą jai teskirtas Kristaus amžius. Edita labai norėjo sulaukti rugsėjo, kad pati išpuoštų ir bent į pirmąją klasę išlydėtų savo vienturtėlę Moniką, tačiau vis dažniau užsimindavo, kad jai tai greičiausiai nelemta.
Nuojauta moters neapgavo - Monika pradėjo lankyti mokyklą jau po mamytės laidotuvių.
Tėtis sukūrė naują šeimą
Per Editos laidotuves niekam iš šios šeimos artimųjų net nekilo mintis, ar aiškus yra tolimesnis mažosios Monikos likimas - visi žinojo, kad mergytė gyvens su tėčiu. Kad našliu likusiam Laimiui būtų lengviau su mažyle, jam pasišovė padėti jo teta.
Mirusios Editos motina, Monikos močiutė, ir toliau bendraudavo su anūkėle - aplankydavo ją žento namuose, pasidomėdavo, kaip sekasi. Šios moters teigimu, ji gana greitai pajuto, kad Monika augdama tarsi tolsta nuo jos, tačiau, pati būdama ilgametė pedagogė, dėjo visas pastangas, kad išsaugotų artimą ryšį su anūke - kad įvykdytų mirusios dukters norą neapleisti našlaitėlės.
Vienu metu Laimius išvyko padirbėti į užsienį. Monika liko su tėčio teta.
- Laimius užsienyje tuokart buvo beveik metus, - prisiminė Editos mama. - Dukrelės jis nepamiršo, tačiau manyje vis tūnojo nuojauta, kad atstumas vis labiau šaldo tėvo ir dukters santykius. Jaučiau, kad Monika kažkaip tolsta ir nuo manęs.
Tokios nuojautos močiutę kamavo tik tol, kol ji sužinojo, kad Laimius susiruošęs vesti - kurti antrą šeimą. Buvo praėję bene dveji metai po Laimiaus pirmosios žmonos mirties. Uošvė nesistebėjo buvusio žento elgesiu - ji suprato, kad iš jauno našlio neatimamas noras gyventi toliau ir ieškoti gyvenimo džiaugsmo. Moteriai buvo kiek skaudu tik dėl to, kad Laimius, turbūt norėdamas neskaudinti antrosios savo žmonos, namuose išnaikino visus daiktus, galinčius priminti ankstesniąją santuoką. Net visas nuotraukas, kuriose yra Edita, atnešė jos motinai.
Pas tėvą - podukros dalia
Ir po tėčio vedybų Monika liko gyventi su juo. Šeima persikraustė į kaimą. Netrukus namus pradžiugino naujagimis - mergytė, Monikai tapusi sesute.
Retkarčiais Monika atvažiuodavo pas savo mamos motiną (močiutę) - tai savaitgaliais, tai per atostogas. Kartą močiutė aptiko ant anūkės kūnelio mušimo žymes - mergaitė pasakė, kad tėtis ją auklėjęs diržu. Žodis po žodžio, ir mergaitė pradėjo ne tik pasakotis, kaip jai nemiela naujoje tėčio šeimoje, bet ir pratrūko isteriškai rėkti, kad tėtis jos nemyli, kad nepabučiuoja vakarais "lyg kokios podukros", nors tokį dėmesį parodo žmonai ir jaunėlei dukrelei, kad mergaitė apskritai norėtų pas ... mirusią motiną. Pastaroji mintis močiutę itin sutrikdė - baisi užuomina nieko gero neliudijo. Moteris pradėjo vis daugiau domėtis anūkės nuotaikomis, apie tai bandė pasikalbėti ir su Laimiumi.
Keturias klases pabaigusi Monika per atostogas vėl atvyko pas močiutę. Dukrelę palydėjęs Laimius neslėpė nuo buvusios uošvės, kad su Monika tampa vis sunkiau susikalbėti, kad ji neklauso jo žmonos, o tada viskas baigiasi šeimyniniais barniais ir piktumais. Įžvalgi moteris suprato: Monika tarsi trukdo Laimiui gyventi taip, kaip jis norėtų. Močiutė jau žinojo, kad anūkė buvo klupdoma namuose, kad niekaip neužsimezga ryšys tarp podukros ir pamotės.
- Naujoji Laimiaus žmona kažkada skambino man ir skundėsi, kad nesusitvarko su Monika, tai aš jai tegalėjau pasakyti, kad į vaiko širdį reikia eiti ne piktumu, o meile, šiluma, gražumu.
"Pradėsiu kovoti pati už save"
Minėtas Laimiaus vizitas pas buvusią uošvę, kai jis prakalbo apie dukrelės sėjamą nesantaiką namuose, reiškė, kad tėvas renkasi lengviausią kelią ir be kovos sudeda ginklus - esą Monika lieka gyventi su močiute, pakeičia ir mokyklą. Mergaitė tam neprieštaravo. Tėvas dar užsiminė, kad taip tęsis iki Monikos pilnametystės - tada visi dar kartą pakalbėsią, suvesią ir "buhalteriją".
- Aš pastebėjau kylantį Monikos nepasitenkinimą, kai tik būdavo kalbama apie tėtį ir jo šeimą, ir nerimavau, - pasakojo jos močiutė. - Tai truko daugiau nei metus. Jiedu visiškai nesimatydavo. Materialinės paramos Monika irgi nesulaukdavo, neskaitant gimtadienio dovanos. Mums tų pinigų ir nereikėdavo - dar pajėgiame išlaikyti paauglę. Bet pati Monika turbūt labai kentė savyje įsivaizduodama, kad tėčiui ji visiškai nereikalinga. Jos nesušildė net iš tėčio namų atsiųsta žinutė, kad ji turi dar vieną ką tik gimusį broliuką. "Pradėsiu kovoti pati už save ir už savo gyvenimą", - kartą suaugusio, labai įsiskaudinusio žmogaus balsu man pratarė Monika. Ką ji tada sumąstė, sužinojau tik vėliau.
"Prašau atskirti nuo tėčio teismo keliu..."
Kaip sakė VTAS darbuotojai, pas juos atėjusios 13-metės Monikos kategoriškas, ryžtingas prašymas ir sujaudino, ir sutrikdė. Tiesa, savo nemielu gyvenimu namuose VTA skyriuje pasiskundžia vis daugiau paauglių, bet jie užsimena apie fizinį ar psichologinį tėvų smurtą ir prašo padėti kaip nors išspręsti tą problemą - pasikalbėti su tėvais, juos įspėti. Atskirti vaikus nuo tėvų paprastai prašo blogų jų kasdienybės faktų žinančios tetos, močiutės, kaimynės. Kad vaikas pats to norėtų, siektų ir žinotų, kur kreiptis - retas atvejis.
Mergaitės prašymas buvo pradėtas tirti. Apklaustas tėvas neigė nesirūpinąs dukra - tikino neretai būnąs užsienyje, tad jų bendravimas tik dėl to ir retėjantis. Tačiau buvo išaiškinta, kad buvęs našlys ne tik neskiria jokių pinigų dukters išlaikymui, bet dar kas mėnesį pasisavina ir mergaitei priklausančią valstybės pašalpą, paskirtą dėl motinos mirties.
Paauglė Monika, lydima močiutės, kurios, beje, pati paprašė būti įstatymo patvirtinta globėja iki pilnametystės, ir dukters "pabudintas" tėvas susitiko teisme. Anot močiutės, Laimius atrodė supykęs ir įskaudintas - su dukteria nebendravo, nors teismui savo kaltę pripažino, o po posėdžio išėjo net nepažvelgęs į Moniką, neatsisveikinęs. Ir - nugalėtas dukters, padedant vaiką ginantiems įstatymams, nes teismas patenkino Monikos inicijuotą prašymą. Nuo šiol mergaitės adresu atkeliaus minėta pašalpa, turėtų atkeliauti ir iš tėvo priteisti alimentai.
Šią istoriją narpliojusių VTAS darbuotojų teigimu, labiau panašu, kad Monika norėjo priminti tėvui jo pareigas ne dėl pinigų, kurių negaudavo, o dėl tėvo meilės ir dėmesio stokos. To paauglė labai norėjo ir ilgėjosi! Net prisipažindama, kad ji labai myli tėčio jaunėlę dukrelę, pavydžiai pratarė, kad šioji vis tiek yra laimingesnė ir "kitokia", nes turi abu tėvus - dvigubą abiejų meilę. Galbūt mergaitė, pateikusi griežtą prašymą VTAS, tikėjosi, kad ją primiršęs tėvas atsitokės ir sušildys abiejų bendravimą, dažniau atvyks pasimatyti, nepravažiuos pro šalį nesustodamas ir neva skubėdamas.
Monika buvo prasitarusi močiutei, kad ją žudo tėvo abejingumas jai, dukteriai. Anot močiutės, Monika įsiskaudino, nes jautė, kad tėtis nelaiko jos dukra, užtat ir siekė visa tai įteisinti. Ar atšils tėvo ir dukters ryšys, prarastas vos per kelerius metus, prognozuoti sunku.
Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- Savarankiška paauglė žino: ją gina įstatymas
