Smulkiųjų alaus gamintojų kasmet vis mažėja, tačiau likusieji pasiduoti neketina. Per kelerius metus Šiaurės Aukštaitijoje gerokai sumažėjo alaus gamintojų. Likusieji tebepuoselėja protėvių tradicijas ir tikisi atsilaikyti prieš stambiuosius gamintojus. Kai kurie alaus rinkos žinovai prognozuoja, kad aludarystė ateityje iš verslo greičiausiai virs entuziastų pomėgiu.
Pakruojo rajono Jovarų kaime aludaryste kartu su šeimos nariais besiverčiantis Albertas Vertelis sako, kad jo gėrimas vietinių vartotojų nedomina. "Kaimuose nemažai žmonių renkasi ne kokybę, o kainą, todėl orientuojamės į kitokį vartotoją, nes norime išsaugoti tikras gerojo alaus savybes", - kalbėjo jis.
Aludario dukra Kristina Grigonienė pridūrė, kad išlikti alaus rinkoje nebuvo lengva. "Anksčiau Pakruojo rajone veikė 26 nedidelės alaus įmonės, o dabar teliko 6, - pasakojo ji. - Mūsų alus turi kultūrinio paveldo statusą ir vilioja tuos, kam brangios protėvių tradicijos".
K.Grigonienė sakė, kad daugiausia jų alaus žmonės užsako vestuvėms, gimtadieniams, kitoms progoms. "Dauguma mūsų klientų yra pasiturintys žmonės, nes litras gyvo, natūraliai brandinto alaus kainuoja 10 litų", - kalbėjo ji.
Visgi šeima negali gyventi vien iš aludarystės. "Tik alaus gamybai ir realizacijai atsidėjusi aš ir tėvas, o vyras ir mama turi kitus darbus, - pasakojo moteris. - Tai ne tiek verslas, kiek šeimos tradicija - aludaryste užsiėmė ir seneliai, ir proseneliai".
Jovarų kaimo aludariai džiaugiasi, kad yra laukiami ne tik Lietuvos renginiuose. Rudenį juos kviečia į Latvijos ir Estijos šventes, kur A.Vertelis su šeima ne tik prekiaus, bet ir demonstruos, kaip gaminamas naminis alus. "Kitose Baltijos šalyse kaimo alaus gamyba jau sunykusi", - sakė K.Grigonienė.
Miežių salyklu, apyniais, mielėmis, alaus darymo įranga prekiaujančios Kauno įmonės "Sulivesta" direktorius Donatas Berulis mano, kad ateityje kaimo aludarystė bus tik entuziastų pomėgis, o iš to gyvenančių - mažės.
"Sulivestos" vadybininkas Virginijus Janeliūnas sako, kad kaimiškas alus išsiskiria individualiu skoniu, nes yra daug subtilių būdų sukurti visiškai savitą ir nepakartojamą alų. Tai priklauso nuo to, kokio tirštumo išvirtą miežių salyklų nuovirą - misą - brandina meistras. Kai kurie į statinę bręstant alui deda gvazdikėlių, medaus. "Pamenu, mano tėvas, kaip ir kiti senųjų laukų aludariai, naudojo savo užaugintų miežių salyklą, apynius. Dabar daugelis kaimiško alaus gamintojų perka jau paruoštą salyklą. Gaila, bet matau, kad ateityje bus mažiau galimybių įsigyti naminio alaus. Tai liks daugiau kaip pomėgis. Jau dabar yra tokių entuziastų, kurie perka katilus, žaliavą ir mėgina gamintis alų tik sau. Tuo tarpu šios srities verslininkų kasmet mažėja," - teigė V. Janeliūnas. Naminis alus daug kuo pranašesnis už pramoninį. Jis "gyvas", nepasterizuojamas. Jeigu neišgertą tokio alaus bokalą paliktume atvirą per naktį, kitą dieną jis išliktų skanus, skirtingai nei pagamintas didžiųjų daryklų pramoniniu būdu.
