Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Miroslavo seniūnijos (Alytaus r.) seniūnas Jonas Juravičius neslepia, jog jau seniai jo darbo diena prasideda nuo skundų - nuo septintos valandos ryto prie kabineto išsirikiavusi gyva eilė kantriai laukia savo "viršininko", kad galėtų jam iškloti tai, kas guli ant širdies. Žmonėms atrodo, kad visas jų problemas, net ir tas, kurias turėtų spręsti teisėsaugos pareigūnai, turi gvildenti būtent jis...
Skaudus motinos likimas
Seniūną pasiekė žinios apie Balkūnų kaime skriaudžiamas dvi moteris - motiną ir dukterį. Ten ir apsilankėme. Daliai Sidaravičienei (36 m.) priklausančios sodybos kieme mus pasitiko šeimininkės sugyventinis Gediminas Padimanskas. Tądien jis buvo blaivus. Iš Marijampolės rajono atsibastęs vyriškis čia įsikūręs nuo 1997 metų, tačiau iki šiol neregistruotas. Šeimoje auga trys nepilnamečiai vaikai - du iš pirmosios Dalios santuokos, o trečioji, dukrelė, jau Gedimino vaikas. Kartu su sodybos šeimininke gyvena ir jos motina Regina Radauskaitė (74 m.). Šios moters likimas - nepavydėtinas. Su ašaromis akyse moteris pasakojo, jog kadaise jos vyras Edmundas Reginos akyse užmušė jų pirmagimę dukrelę. Lovytėje miegojusiai trijų mėnesių mergaitei įniršęs tėvas keletą kartų smogė kumščiu į galvytę. Mažylė nuo sužalojimų mirė. Už tai Aukščiausiasis Teismas vaikžudžiui paskyrė 10 metų nelaisvės. Vyriškis iš pradžių kalėjo Alytuje, vėliau - Pravieniškių kolonijoje, galiausiai buvo perkeltas net į Archangelską. Jausdama didžiulę neapykantą, moteris net susigrąžino savo mergautinę pavardę.
Buvęs pabrolys užėmė vyro vietą
R. Radauskaitės antroji dukra, kurios ji susilaukė nuo kito vyro, taip pat negali pasidžiaugti sėkmingu šeimyniniu gyvenimu. Pirmasis jos sutuoktinis paliko po šešerių bendro gyvenimo metų - jį paviliojo viena melžėja. Į klausimą, kodėl palieka du vaikus (antrasis sūnus, Irmantas, buvo vos gimęs), jis nieko neatsakė. Negelbėjo nei uošvės prakeiksmai meilužei, nei žmonos maldavimai. Dalia vaikus augino pati, kol į jos namus vieną dieną atklydo neseniai iš įkalinimo įstaigos už vagystes teistas, kitados Dalios vestuvėse pabrolio vaidmenį atlikęs Gediminas. Su juo moteris susilaukė dukros. Deja, bendras gyvenimas, neįregistravus santuokos, taip pat nėra rožėmis klotas. Nors Gediminas tikina, jog eina uždarbiauti pas žmones ir kartais parneša pinigų bei maisto, tačiau ir pats neslėpė, jog neretai uždarbį gauna pilstuku. Esą kuo jis kaltas, jei ūkininkas vietoj vienos kitos dešimtinės pasiūlo sėsti prie butelio. Gediminas atsisakyti negali. Na, o grįžęs namo šokdina ne tik žmoną, bet ir uošvę. Garbaus amžiaus moterį, iš kurios pensijos maitinasi, kurios dukros troboje gyvena... Mat šiuo metu vienintelės šeimos pajamos - tiktai senolės pensija ir keliasdešimt litų pašalpos. Jei Dalia susitvarkytų dokumentus, gautų didesnę paramą. Moterys norėtų atsikratyti tokiu vyru, tačiau šis niekur neina - juk kur geriau ras... O dar gana jaunas "žentas" puola aiškinti, koks jis darbštuolis, kiek malkų per žiemą prikertąs, kokius ūkinius darbus nudirbąs. Esą be jo moteriškės pražūtų. Gediminas stebėjosi - kas čia blogo, jei "užgėręs" jis kiek "pastradalina"... Vyriškis labai mikliai suskaičiavo, jog buvęs jo sugyventinės vyras už vaikų išlaikymą skolingas maždaug 20 000 litų, tačiau pats greitai nutyla paklausus, kiek pinigų skiria savo 13-metei dukrai, kurios kadaise susilaukė su kita moterimi. Paskui išdidžiai paaiškina, jog jai palikęs 3 ha žemės. G. Padimanskas tikina turįs santechniko, staliaus, šaltkalvio-surinkėjo specialybes, tačiau savo gabumų atskleisti neskuba. Esą niekas nepasiūlo darbo - net neregistruoja Darbo biržoje. Tačiau pats nė piršto nepajudina, kad susirastų nuolatinę darbo vietą ir kas mėnesį parneštų atlyginimą, kad nevagiliautų ir neužsitrauktų aplinkinių rūstybės... Beje, dar viena itin skaudi šios šeimos problema - Irmanto sveikata. Berniukas - sunkus ligonis. Kad eidamas iš mokyklos nenualptų (taip jau yra buvę), motina pasikinko arklį ir veža sūnų į pamokas, o joms pasibaigus vėl važiuoja parsivežti... Tiek Dalia, tiek Irmanto močiutė skundėsi gydytojų abejingumu ir sakė supratusios, jog šiems pasiligojęs vaikas mažai rūpi todėl, kad nedavė kyšio. O iš kur tų pinigų paimsi, jeigu sugyventinio uždarbis keičiamas į pilstuką, o tikrasis tėvas pamiršo, kad turi sūnų... Medikai sakė, jog vaikui labiausiai reikalinga ramybė, kurios šiuose namuose nėra...
Paliekant sodybą R. Radauskaitė ir jos dukra pradėjo ašaroti - sakė bijančios įsivaizduoti, kas bus, kai mes išvažiuosim. Esą Gediminas ims pulti - kam jos pasiskundusios. O juk nė viena iš engiamų moteriškių niekam nesiskundė. Apie tai, kas dedasi šioje šeimoje, seniūnui pranešė kaimo gyventojai. Beje, moterys pačios kaltos - ant policijos pareigūnų stalo jau seniai turėjo gulėti pareiškimas dėl nusikalstamų sugyventinio ir neoficialaus žento veiksmų...
Išgertuvės - rimtesnis užsiėmimas už vaikų priežiūrą
- Kai išgirdęs Laukinčių kaimo gyventojų skundus nuvykau į 92 metų senolės Natalijos S. namus, jos sūnų Juozą radau gulintį lovoje su purvinais batais, o šiojo martelė Nijolė girta miegojo kieme pastatytame automobilyje. Su ja susikalbėti nepavyko. Aplink lakstė dvi mažametės šios 32 metų moteriškės dukrelės. Jos buvo paliktos likimo valiai...
Štai tokią įžangą iš seniūno J. Juravičiaus išgirdome prieš vykdami į Laukinčių kaimą... Teisybės dėlei tenka pripažinti, jog šios šeimos gyvenimas seniūnijos vadovui galėtų ir nerūpėti - juk Nijolė seniūnijoje neregistruota, oficialiai ji ir mažametės dukrelės - Alytaus gyventojos. Jomis turėtų pasirūpinti šio miesto Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos. Tačiau seniūnas negali likti abejingas mažamečių likimui... Minėtos sodybos šeimininkės sūnus Juozas labai prašė neminėti jo pavardės - 30 metų vienoje labai žinomoje Lietuvos įmonėje atsakingas pareigas ėjęs vyriškis nenorėjo užsitraukti gėdos. Iš tiesų, jis čia niekuo dėtas, tačiau bėda ta, kad netrukus pensijon išeisiąs vyriškis neatsisako savo martelei palaikyti kompaniją prie butelio. Nors Juozas tai neigė, pakako vien senolės ištartų žodžių: "Tai ką, jau vėl geriate"... Taip ji prabilo įžengusi į virtuvėlę iš savo kambario ir čia pamačiusi nepažįstamų žmonių susibūrimą...
Motina geria už svetimus pinigus
Nijolė yra Juozo sūnaus Roberto, kuris šiuo metu atlieka bausmę Marijampolės pataisos namuose, žmona. Šis vyras teistas jau ne vieną kartą - net ir jo žmona suskaičiavo, jog už grotų jis praleidęs maždaug 18 savo gyvenimo metų. Žmonių teigimu, Robertas pradėjo vagiliauti būdamas septynerių. Matyt, vaiko niekas neauklėjo, todėl jis ir nuklydo tokiais keliais... Nors Nijolė turi dažytojos specialybę, sako darbo negaunanti. Esą visur reikalingi tiktai vyrai. Todėl moteris leidžia dienas uošvio tėviškėje. Beje, tas butas Alytuje, kur ji kartais sugrįžta, taip pat uošvio. Jo žmona prieš šešerius metus tragiškai žuvo... Nijolė neslepia, jog rūko ir išgeria, tačiau tikina, jog tų pinigų, kuriuos gauna už vaikus, neliečia - juos laiko banko sąskaitoje.
- Aš už savo negeriu, ir valgiui pinigų neišleidžiu, - aiškina jauna, smulkutė, gal tiktai 35 kilogramus sverianti dviejų mažamečių mama.
Jai atrodo, jog dukrelės puikiai prižiūrimos, nors mažylės - šešerių Roberta ir dvejais metais jaunesnė Kamilė - iki vėlaus vakaro laksto sužvarbusios po kaimą, o tuo metu jų motina lėbauja su įkaušusia kompanija... Tiesa, purvinais drabužėliais aprengtos mergaitės apsilankymo dieną kramtė gumą, kurios prie namų sustojusioje autoparduotuvėje pačios nusipirko (pinigų davė senelis).
Gėda dar neprarasta
Besikalbant Nijolė (greičiausiai jau spėjusi prasiblaivyti) ėmė prašyti, kad apie tai nieko nerašytume. Moteris tikino negirtausianti, ieškosianti darbo Alytuje, o jei nepasieks arba nesusiklostys šeimyninis gyvenimas (vyras į laisvę turi grįžti už metų, tačiau niekas negarantuoja, kad jam tai bus tik "trumpalaikės atostogos" šiapus grotų), važiuosianti su dukrelėmis į Ispaniją. Ten gyvena jos vyro sesuo, kuri žada padėti įsikurti svečioje šalyje. Beje, jei ne toji sesuo, kuri dažnai paremia savo šeimos narius, pastariesiems būtų sunku išlaikyti butą ir pragyventi...
Seniūnas bejėgis
Tai tik keletas istorijų iš vienos seniūnijos, tačiau jos puikiai iliustruoja dabartinį kaimo gyvenimą. J. Juravičius prisipažįsta, jog vis dažniau pasijunta esąs visiškas bejėgis, vis dažniau jam norisi nuleisti rankas. Visi grūmojimai girtuokliams, veltėdžiams, smurtautojams ir pilstuko taškų savininkams, kuriuos dengia policijos pareigūnai, jokios naudos neduoda. Vienintelė paguodžianti žinia - jog dar visiškai nepražuvęs gėdos jausmas. Nevykėliams nepatinka viešumas.
